Šiandien klausant Jėzaus kančios istoriją dėmesį patraukia du klausimai. Pirmasis iš jų: „Ko ieškote?“ (Jn 18, 4). Taip Jėzus kreipiasi į kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjusius Jo suimti. Jie atsako, kad ieško Jėzaus iš Nazareto. Tada Jėzus ištaria: „Tai aš“ (Jn 18, 5). Graikiškame evangelijos tekste šis Jėzaus atsakymas skamba ego eimi / Aš esu. Tai tas pats Viešpaties vardas, apreikštas Mozei ant Sinajaus kalno, ir pamaldžių žydų iš pagarbos netgi netariamas: Jahvė / Aš esu.
Paskutinėmis dienomis ne vienas žmogus ieško Dievo ir kelia klausimą, kur Jis yra, kai vyksta karas. Kur yra Dievas, kai žmonės žeminami, kankinami, prievartaujami, žudomi? Kur yra Dievas, kai netgi bandoma pateisinti karą Jo paties vardu?
Tą naktį Alyvų sode Dievas atsiliepia, Jėzaus lūpomis ištardamas savo Vardą: AŠ ESU. Evangelija sako, kad išgirdę šį Vardą, „jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės“ (Jn 18, 6). Šiame epizode atsispindi tai, apie ką kalba Apreiškimo Jonui knyga, pasakodama apie pasaulio teismą laikų pabaigoje. Tada nuo Viešpaties veido „pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos […] jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius“ (Apr 20, 11b. 13). Alyvų sode išvystame tarsi trumpą blyksnį, nurodantį į laikų pabaigą – galutinio teisingumo metą.
Po šio trumpo blykstelėjimo scena tarsi pasikartoja. Vėl tas pats klausimas, „Ko ieškote?“. Ir tas pats Jėzaus atsakymas – tas pats Viešpaties vardas Jo lūpose. Tik šį kartą niekas nepuola ant žemės. Jėzus yra suimamas. Jis tęsia savo kelią iki mirties ant kryžiaus. Štai kur yra Dievas dabar: Jis yra kiekviename nekaltai kenčiančiame, pažemintame, nukryžiuotame, nužudytame žmoguje.
Atsakymas kaip ir paprastas, aiškus. Sunkumas iškyla todėl, kad vien teorinio – nors ir teisingo – atsakymo neužtenka. Reikia mano konkretaus žingsnio link Dievo, o tuo pačiu – link konkretaus kenčiančio žmogaus. Šis žingsnis yra taip pat ir išpažinimas, ką aš tikiu. Vyriausiajam kunigui, klausinėjančiam Jėzų apie Jo mokslą, Jėzus nurodo į savo mokinius – į mus: „Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“ (Jn 18, 21).
O ką žinome ir darome mes – Jėzaus mokiniai? Simonas Petras vyriausiojo kunigo kieme atsistojo prie samdinių ir tarnų, kurie buvo dėl šalčio susikūrę ugnį ir šildėsi. Užklaustas, ar tik jis nebus vienas iš Jėzaus mokinių, Petras išsigina. Ir toliau jis „tebestovėjo ir šildėsi“ (Jn 18, 25). Šildytis prie ugnies yra lengviau ir patogiau, nei išpažinti Jėzų, nes tai reiškia žengti žingsnį link Jo. Palikti svetimą laužą, kur šilta ir jauku, ir žengti link Dievo, kuris šiandien yra susitapatinęs su pabėgėliu, karo auka ar kitu „nepatogiu“ žmogumi. Ši istorija ne tik apie Petrą. Ji – ir apie mus.
Antrasis trumpas klausimas: „O kas yra tiesa?!“ (Jn 18, 38). Tai garsusis Piloto klausimas. Klausimas žmogaus, kuris turi tam tikrą galią, bet tarsi pasislepia už nežinojimo šydo, nes kitaip tektų priimti nepatogų sprendimą. Ir vėlgi, tai istorija ne tik apie Pilotą. Ji ir apie mus. Pilotas mato prieš save pamaldžią ir piktą minią. Kad ji pikta – akivaizdu. Kad pamaldi, gal ir ne taip akivaizdu. O visgi, tai yra žmonės, įsitikinę savo teisumu ir jį grindžiantys ištikimybe Dievui. Jie netgi neina į pretorijų, kur yra pagonys, nes taps apeiginiu požiūriu susitepę ir negalės švęsti savo Velykų. Kita vertus, jie reikalauja Jėzaus mirties. Pagonis Pilotas ne vieną kartą sako, kad neranda Jėzuje jokios kaltės, o Jėzaus tauta šaukia „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ (Jn 19, 6). Pilotas sako: „Štai žmogus!” (Jn 19, 5), jūsiškis, teiskite jį pagal savo Įstatymą, bet Jėzaus tauta nepatenkinta, nes pagal viešąją tvarką jiems patiems „nevalia nieko bausti mirtimi“ (Jn 18,31). Toks kokteilis, kai kokios nors tiesos gynimas susimaišo su negebėjimu atpažinti Dievą mažutėliuose, liudyti Jo gailestingumą, išties gali kelti sumaištį ir šių dienų ieškantiems žmonėms.
Apaštalas Jonas savo pirmajame laiške sako, kad mes, Dievo vaikai, „būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2). Žvilgsnis į Dievą mus keičia. Šiandien gi Jėzaus kančios istorija mums, stovintiems po Jo kryžiumi, skelbia senos pranašystės išsipildymą: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37). Duok, Dieve, kad šis žvilgsnis į Tavo pervertą širdį perkeistų mūsų širdis ir kad taptume panašūs į Tave gailestingumu. Kad nuo šildančio kitų ar mūsų pačių praeities nuopelnų laužo kasdien išdrįstume žengti siauru ir nepatogiu taku link Tavęs, šiandien perdurto mažutėliuose. Kad visas mūsų gyvenimas, o ne vien žodžiai liudytų Tavo artumą šių dienų alyvų soduose ir kalvarijose.
Vyskupas Arūnas Poniškaitis
Homilija, sakyta Didįjį Penktadienį, 2022 m. balandžio 15 d., Vilniaus arkikatedroje bazilikoje