Kaip girdėjome skaitinyje iš Apaštalų darbų knygos, pirmųjų Sekminių dieną skelbdamas prisikėlusį Jėzų, apaštalas Petras cituoja 15-osios psalmės žodžius: „Gyvenimo kelius tu man atvėrei ir pripildysi mane džiaugsmo savo akivaizdoje“ (Apd 2, 28). Po to giedojome ir tą pačią psalmę, kurioje ši mintis išreikšta kiek kitokiais žodžiais: „Viešpatie, man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda, pilna man bus laimė prieš tavo veidą.“
Tokiu būdu Dievo žodis šiandien kreipia mūsų žvilgsnį į brangią gyvenimo dovaną. Kiekvieno iš mūsų gyvenimas nėra pasveriamas vien finansiniais, ekonominiais ar panašiais matais. Ši Viešpaties dovana yra neįkainojama. Mūsų gyvenimas nėra įvertinamas „nykstančiais turtais, sidabru ar auksu“ (1 Pt 1, 18). Todėl ir atpirkti esame „brangiuoju Kristaus krauju“ (1 Pt 1, 19). Gyvename, nes esame mylimi. Gyvenimas auga mumyse, jei priimame meilę ir ją dovanojame.
Evangelija šiandien primena, kad gyvenimas yra kelionė. Ne visada lengva. Ne visada tiesi ir greita. Ne visada teisinga kryptimi. Štai du Jėzaus mokiniai tolsta nuo Jeruzalės. Keliauja į Emausą. Galbūt grįžta į gimtinę, kurią buvo palikę ir nusekę paskui Jėzų. Dabar jų lūkesčiai ir viltys yra žlugę. Tai ne šiaip kelionė į namus poilsiui ar atostogoms. Tai liūdnas pralaimėjusių ir pasimetusių atsitraukimas.
Šioje kelionėje „jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius“ (Lk 24, 14). Jie kalbėjosi. Žmogui yra labai reikalinga išsikalbėti, turėti, kas išklauso, išgirsta. Kalbėti apie tai, kas, kaip ir kodėl įvyko ar vyksta mano gyvenime. Kalbėti apie tai, ką jaučiu, kaip jaučiuosi, negalvojant apie tai, kaip turėčiau atrodyti, ką turėčiau sakyti, o ką nutylėti. Mokinių iš Emauso pokalbis nėra nei ramus, nei mandagiai sterilus. Jie kalba ir ginčijasi: jiems rūpi, skauda – ir jie apie tai kalbasi.
„Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu“ (Lk 24, 15). Štai vienas iš būdų, kaip Dievas prisiartina prie mūsų. Be žaibų ir griaustinių, žemės drebėjimo ar kitų įspūdingų ženklų. Tyliai prisiartino ir ėjo kartu. Neatpažintas. Jėzus nepradeda pokalbio nuo pamokslų. Ir Jis paskatina mokinius kalbėti apie tai, kas jiems rūpi. Pasirodo tarsi neišmanėlis, vienintelis nežinantis, kas „šiomis dienomis atsitiko“ (Lk 24, 18), kad palengva galėtų išsklaidyti mokinių neišmanymą ir gydyti jų širdis.
Maldoje turime kalbėti Dievui apie savo gyvenimą: tegul ir netobulą, su daugybe klausimų. Ne todėl, kad Jis kažko nežinotų. Dievo akims viskas yra atvira. Toks kalbėjimas reikalingas mums, kad iš tiesų stotume jo akivaizdon tokie, kokie esame. Be grimo. Tada atsiranda galimybė susitikti. Ne tik išsikalbėti, klausti, bet ir įsiklausyti į Dievą, esantį arti. Leisti Dievo žodžiui tarsi grūdui kristi į širdį ir palengva augti.
Mokinių akys atsiveria per vakarienę, kurioje tiesiog negali neatpažinti Eucharistijos: Jėzus „paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems“ (Lk 24, 30). Taip, kaip per Paskutinę Vakarienę. Taip, kaip per kiekvienas šv. Mišias. „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių“ (Lk 24, 31). Tačiau pasiliko atbudęs gyvenimas. Dar tą patį vakarą, po dienos nuovargio, kelionės, mokiniai „tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę“ (Lk 24, 33). Sugrįžo į bendruomenę. Nesvarbu, kad kelias atgal vedė į kalną.
Eucharistija, kurioje kaskart susitinkame su prisikėlusiu Jėzumi, talpina savyje nuostabią jėgą. Talpina Gyvenimą. Visgi, tą vakarą, kad įvyktų Eucharistija, reikėjo vienos sąlygos. Pasiekę kaimą, į kurį keliavo, mokiniai tiesiog privertė pasilikti ir Jėzų – nors vis dar neatpažintą. Jie pasiekė namus, bet negalvojo tik apie save. „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“ (Lk 24, 29). Mokiniai negalvojo, kokia jiems iš to nauda. Jiems rūpėjo nepažįstamas bendrakeleivis, vėlų vakarą neturintis kur galvos priglausti. Ir tada įvyko Eucharistija, atnešusi bet kokius lūkesčius pranokusius vaisius.
Eucharistija, sakramentai mums yra labai svarbūs. Tačiau „sakramentai nebrandina vaisių ten, kur nėra meilės“[1], – taip daugiau nei prieš pusę amžiaus rašė trapistų vienuolis Tomas Mertonas. Tie žodžiai pasilieka aktualūs ir šiandien. Tomas rašė:
Mūsų laikas reikalauja daugiau nei atsidavusių, einančių į bažnyčią žmonių, kurie vengia rimtų paklydimų ar bent jau blogio, lengvai tokiu pripažįstamo, bet kurie retai padaro ką nors pozityviai ir konstruktyviai gera. Nepakanka būti išoriškai padoriam. […]
Dvidešimtojo amžiaus diktatūrų patirtis parodė, kad daugybė krikščionių gali gyventi ir dirbti stulbinamai neteisingoje visuomenėje, užmerkdami akis į visokį blogį ir galbūt iš tiesų dalyvaudami tame blogyje bent jau savo nesikišimu, susirūpinimu vien savo pačių izoliuotu religiniu gyvenimu, uždaru viskam, kas vyksta šioje žemėje. […] [tai] skatina aklumą bei moralinį nejautrumą ir ilgainiui sukelia krikščionybės mirtį ištisose tautose ar visuomenės sluoksniuose[2].
Taigi, kad turėtume gyvenimą, reikia daugiau. Kaip vakar, taip ir šiandien – reikia susitikimo su Jėzumi. Prisikėlęs Jėzus ir šiandien lydi kiekvieną mūsų žingsnį. Jis nori, kad turėtume gyvenimą – kad apsčiai jo turėtume (plg. Jn 10, 10). Net ir tada, kai kelias veda žemyn, kai artėjame prie gyvenimo vakaro, kiekvienas žingsnis yra svarbus. Tai šansas mylėti ir priimti meilę, kad pabaigę žemiškąją kelionę galėtume sugrįžti į dangiškąją Jeruzalę ir regėti Dievą veidas į veidą. Amžinai.
Ačiū Tau, Viešpatie, už gyvenimo dovaną. Padėk ją saugoti. Padėk eiti meilės keliu ten, kur Tavo Veido šviesoje būsime pripildyti nesibaigiančio džiaugsmo.
[1] Thomas Merton, Gyvenimas ir šventumas, Katalikų pasaulis, Vilnius 1997, 86.
[2] Ten pat, 38-39.
+ Arūnas Poniškaitis
Pamokslas, sakytas III Velykų sekmadienį, švenčiant Pasaulinę gyvybės dieną, 2020 m. balandžio 26 d., Dievo Gailestingumo šventovėje.