Nebijok mažoji Kaimene: Jūsų Tėvas panorėjo atiduoti Jums karalystę (Lk 12, 32).
Šie padrąsinantys ir paguodžiantys žodžiai skirti apaštalams, o drauge ir kiekvienam pasitikinčiam Dievu žmogui. „Nebijok!“, – tai žodis, kuris dažnai kartojamas Evangelijoje. Nebijok tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti… Dievas rūpinasi kiekvienu žvirbliu, kiekvienas mūsų galvos plaukelis yra Jo suskaitytas. Tad – nebijok!
Prisiminkime Kristaus žodžius pasakytus apaštalams, kai jie buvo vėtros blaškomame laivelyje bijodami nuskęsti: Ko bijote… ko jūs tokie bailūs, mažatikiai (Mt 8, 26).
Prisipažinkime, kad baimė mus lydi visą gyvenimą nuo pat vaikystės iki mirties: baimė dėl ateities, baimė dėl asmeninio turto praradimo, baimė dėl egzaminų, karjeros, darbo, sveikatos, šeimos, meilės… Baimė prisiimti atsakomybę, baimė įsipareigoti… Bijome dėl to, ką žmonės apie mus pasakys.
Kur dingo mūsų, krikščionių drąsa? Baimės atsikratytume daugiau pasitikėdami Dievu, tikėdami, kad visas mūsų gyvenimas yra gerojo dangaus Tėvo rankose, kuris mus myli ir kuriam rūpi kiekvienas žmogus. Tėvo, panorėjusio mums atiduoti Dievo karalystę, kurioje mes esame, kurią kuriame ir statome jau žemėje belaukdami šios karalystės pilnatvės danguje.
Dievas kviečia mus šiandien, šių dienų pasaulyje, mūsų Bažnyčioje, mūsų tautoje įsipareigoti ir prisidėti prie Kristaus Karalystės statymo ir augimo. Tad nebijokite, kaip Abraomas, kuris tikėjimo ir vilties vedinas, patikėjo Dievo pažadu ir iškeliavo „nežinodamas kur einąs“. Nebijokite, drąsina mus ir apaštalas Paulius sakydamas: Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią (2 Tim 1, 7).
Kviečiu į šiuos žodžius įsimąstyti visus ateitininkus, susirinkusius Vilniaus arkikatedroje paminėti šimtąsias įkūrimo metines. Apžvelgdami nueitą prasmingą kelią, kuris prasidėjo dar prieš pirmąją Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, džiaugiamės vertingu įnašu į mūsų tautos gyvenimą. Tarpukario Lietuvoje ateitininkai išugdė gražių ir kilnių asmenybių, kurie išlaikė gyvą ateitininkijos dvasią išeivijoje. Džiaugiamės, kad ir šiandien turime gražaus jaunimo, trokštančio surasti savo vietą laisvoje Tėvynėje ir savo triūsu prisidėti prie gražesnio, kilnesnio dvasinio Lietuvos gyvenimo, kuris įmanomas tik glaudžioje vienybėje su Kristumi.
Turime blaiviai žiūrėti į laiko ženklus, įvardyti mūsų visuomenės žaizdas – pirmiausia, meilės stoką žmonių santykiuose, šeimoje, socialinėje, kultūrinėje, tautinėje plotmėje. Turime ieškoti naujų būdų „visa atnaujinti Kristuje“ pradėdami nuo bendražmogiškų vertybių ugdymo, dialogo, bendradarbiavimo su visais geros valios žmonėmis, tačiau be kompromisų su savo sąžine, su tikėjimo tiesomis. Visų mūsų siekis – gyventi Evangelija tarnaujant žmogui ir visuomenei.
Šios dienos Evangelijoje girdėjote Kristaus žodžius: Jums atiduota Kristaus karalystė! O Bažnyčia yra šios karalystės „daigas ir pradžia žemėje“. Bažnyčia „apreiškia žmogui jį patį“, parodo jam egzistencijos prasmę. Todėl, pasak Jono Pauliaus II-ojo, „žmogus yra pirmasis ir pagrindinis kelias, kuriuo privalo žengti Bažnyčia, vykdydama savo pašaukimą. Tai paties Kristaus nurodytas kelias…“
Šiuo keliu turi eiti ir Ateitininkų pasauliečių judėjimas, kurio tikslas yra įdiegti ir gaivinti krikščionišką dvasią visose gyvenimo srityse.
- Visų pirma reikia rūpintis skleisti pagarbą žmogaus asmens kilnumui. Kiekvienas žmogus yra unikalus, nepakartojamas, Dievo sukurtas kaip Jo atvaizdas ir pašauktas amžinam gyvenimui vienybėje su Dievu.
- Tikrasis žmogaus kilnumo pripažinimas reikalauja gerbti, ginti, skleisti žmogaus asmens teises. Šiandien visuotinai reikalaujama pripažinti tokias žmogaus teises, kaip teisė į gydymą, būstą, darbą, pasisakoma prieš bet kokį socialinį ir politinį diskriminavimą, tačiau užmirštama žmogiškos būtybės teisė į gyvybę nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties, atimama esminė teisė – gyventi!
- Šiandien, matydami stiprėjančias nuoseklias pastangas nustumti šeimą į užribį, menkinti ir net neigti jos reikšmę visuomenėje, visi esame įpareigoti globoti, ginti ir saugoti šeimą kaip gyvybės ir meilės lopšį, pagrindinę visuomenės ląstelę. Patirtis rodo, kad civilizacija ir tautos tvirtumas priklauso nuo šeimos būklės. Kaip sakė Jonas Paulius II: „Žmonijos ateitis ateina per šeimą“.
- Tarnavimas visuomenei neapsiriboja meilės tarnyste, kuriai yra pašaukti visi tikintieji. Esame pašaukti siekti bendro gėrio, visų žmonių gėrio, įgyvendinant teisingumą, solidarumą visose visuomenės gyvenimo srityse. Visi esame atsakingi už visus, todėl pasauliečiai yra kviečiami tarnavimo dvasia, vadovaujantis Bažnyčios socialiniu mokymu, dalyvauti politikoje bei kitose visuomeninio gyvenimo srityse.
- Bažnyčia ragina pasauliečius su profesine kompetencija, sąžiningumu ir krikščioniška dvasia tarnauti visuomenei ekonominiame, teisiniame, socialiniame jos gyvenime, taip pat ir ekologijos srityje. Svarbu yra tvirtai laikytis principo, jog „žmogus yra viso ekonominio-socialinio gyvenimo kūrėjas, centras ir tikslas“ (Gaudium et spes 63).
- Ateitininkija visuomet rodė ypatingą dėmesį kultūros kūrimui ir puoselėjimui. Tad raginu ir šiandien drąsiai, su intelektualiu kūrybingumu aktyviai veikti tokiose privilegijuotose kultūros vietose kaip mokykla ir universitetai, mokslo tyrimo centrai, meno kūrybos ir humanitarinio mąstymo sluoksniai.
Siekdami visa atnaujinti Kristuje, privalote pradėti ne nuo apaštalavimo tarp kitų, bet nuo savęs. Todėl nuoširdžiai linkiu, kad kiekvienas ateitininkas būtų įskiepytas tarsi šakelė į Kristų, kuris vienintelis teikia tikrąjį augimą ir brandina gausius vaisius. Nebijokite savo gyvenimo atiduoti Kristui, kuris, mylėdamas jus, šaukia su jaunatvišku ryžtu ir energija keisti Jo mylimos Bažnyčios ir viso pasaulio veidą. Būkite ištikimi Kristui ir įgyvendinkite Jo Evangeliją žemėje.
Šiuos savo linkėjimus sudedu ant altoriaus, kad Viešpaties aukoje melsčiau Jums drąsos ištesėti įgyvendinant Dievo jums patikėtus uždavinius.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas