Brangūs broliai ir seserys,
šios dienos Evangelijoje matome Jėzų artimiausiu bendradarbiu pašaukus žmogų, kuris nepasižymi dorybingu gyvenimu. Tolimesni Viešpaties žingsniai sukelia dar didesnį pasipiktinimą, kuriuo to meto diduomenė užsipuola Jėzaus mokinius: Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais? (Lk 5, 30). Atsakydamas į šį priekaištą, Jėzus nurodo išganymo misijos paskirtį bei palieka mums savęs ir kitų žmonių vertinimo kriterijų – suvokus tiesą ją taikyti gyvenime. Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau šaukti į atgailą ne teisiųjų, bet nusidėjėlių (Lk 5, 32).
Atkreipkime dėmesį – Jėzus nesako: Kokie jūs netolerantiški. Man nesvarbu, kaip elgiasi šie žmonės. Juk nieko čia blogo nėra. Jėzus įvardija nuodėmę, kuri paliečia žmogų paversdama jį ligoniu, nusidėjėliu. Kas yra nuodėmė? Pasak Katalikų Bažnyčios katekizmo, Nuodėmė yra nusižengimas protui, tiesai, teisingai sąžinei; ji yra tikros Dievo ir artimo meilės trūkumas dėl netinkamo prisirišimo prie tam tikrų gėrybių. Ji sužeidžia žmogaus prigimtį ir kėsinasi į žmonių solidarumą (1849).
Taigi kodėl Jėzus pakviečia muitininką Levį tapti jo mokiniu? Išganytojo misija – gelbėti žmogų iš nuodėmės, todėl Jis nebijo bendrauti su nusidėjėliais, maža to, Jis juos myli. Jėzus ateina dalytis meile su sergančiais, idant jie suvoktų nuodėmės žaizdas. Tačiau Jis neteisina ir nenutyli nuodėmės. Jis kviečia į atgailą ir atsivertimą, kurio dėka nuodėmė gali būti įveikta. Tai ir yra nusidėjėlių gydymo būdas. Levis pripažino savo nuodėmes, kiek galėdamas atitaisė, ką buvo bloga padaręs, ir pakeitė savąjį gyvenimą. Eidamas šiuo keliu nusidėjėlis Levis tapo šventuoju Matu.
Levio istorija mums atskleidžia labai svarbią žinią: Dievas nenutyli, neapeina, nepagražina tiesos, Jis įvardina ją tokią, kokia yra. Nusižengimą teisingai sąžinei Jis vadina nuodėme, tačiau pripažinta nuodėmė ir atgaila sulaukia Dievo gailestingumo. Jėzus atėjo atleisti, tačiau Jis tai gali padaryti tik tuomet, kai norime iš nuodėmės išsivaduoti. Jei neigiamas nuodėmės pavojus, jos įsiskverbimas į mūsų gyvenimą, nuodėmė negali būti atleista. Gailestingumas turi prasmę tik tuomet, kai sąmoningai suvokiame nuodėmę. Jėzaus siūlomu nuodėmių atleidimu ne visi pasinaudojo. Užuot atsisakę nuodėmės, jie nužudė Tą, kuris turi galią ją atleisti.
Manau, kad ši tiesa be galo aktuali mūsų tautai. Jau skaičiuojame trečią dešimtį laisvės metų, tačiau vis dar pasigendame nuoširdžios atgailos. Nepriklausomybės pradžioje buvo nedrąsių siūlymų pripažinti klaidas ir nuodėmes, tačiau mažai kas juos teišgirdo. Vietoj to bandoma perkrikštyti nuodėmę „dorybės“ vardu. Tuo iš esmės pažeidžiama tiesa ir paneigiamas žmogaus orumas. Kaip gaila, kad nebuvo išgirstas palaimintasis Jonas Paulius II, kuris lankydamas Lietuvą 1993 metais kalbėjo: derėtų įsidėmėti, jog neužtenka vien prisiderinti prie pasikeitusios visuomeninės padėties: geriau būtų nuoširdžiai atsiversti ir, jei būtina, net atsilyginti.
Vietoje nuodėmių pripažinimo ir atgailos šie laikai bando žmogui įbrukti aptakų tolerancijos principą, kuris reiškia: tu nesikišk į mano asmeninius reikalus, o aš nematysiu tavųjų. Nuoširdi atgaila yra kukli ir nuolanki. Priešingai, po tolerancijos vėliava susitelkusi agresyvi, rėksminga ir pikta minia. Ja bando pasinaudoti net kai kurie besibraunantys į aukštus valstybės bei visuomenės postus. Ką gi galime daryti žvelgdami į šią tokią nelygią kovą? Kodėl Bažnyčia, pati būdama ne be nuodėmės, mums nuolat primena pražūtingus nuodėmės padarinius? Bažnyčia ir yra tam, kad nuodėmės tikrovė atgailos dėka būtų perkeista į tiesą ir tikrąją laisvę. Paneigdami nuodėmės egzistavimą, neigiame Dievą. Daugelis šiandien netiki Dievu todėl, kad nenori pripažinti nuodėmės. Nuodėmė užstoja Dievą ir verčia žmogų kliautis savimi bei ieškoti kompromisų, kuriais teisinamas noras patenkinti žmogiškąjį godulį.
Šv. Tėvas Benediktas XVI sako: Kyla pagunda pasaulį susikurti patiems, nepriimti moralumo, gėrio ir blogio ribų, nepriimti priklausomybės nuo Dievo Sutvėrėjo. Visada tai yra pagundos esmė. Bet kai bandoma melu pakeisti santykį su Dievu, atsistoti Jo vietoje, tada kitas tampa priešininku, pavojumi. Nuodėmės esmė yra sunaikinti santykį su Dievu. Pirmoji nuodėmė palietė žmogaus prigimtį. Tačiau Sutvėrėjas, nuo kurio mes atsitolinome, ištiesia mums meilės ranką ir tik jis gali atgaivinti teisingus santykius. Tai įvyksta Jėzuje Kristuje, kuris prisiėmė tarno išvaizdą, tapo klusnus iki mirties ir atkūrė santykių su Dievu tvarką.
Teisingi santykiai su Dievu visų pirma grindžiami tiesa, kuri yra prigimtinė kiekvieno Dievo kūrinio dalis. Negalime paneigti šios tiesos ar jos iškreipti. Žmogaus orumas ir jo didybė priklauso nuo autentiško savo tapatumo suvokimo. Kas yra žmogus? Ką reiškia šeima? Į tai atsakyti galime tik atkūrę santykių su Dievu tvarką, kaip sako Popiežius.
Esame susirūpinę mūsų tautos gyvenimu. Trokštame, kad jis būtų geras, teisingas, kilnus ir dorybingas. Dievas kaip vienintelį būdą iš tiesų atkurti savąją laisvę mums siūlo grįžimą prie esminių moralinių pagrindų. Pasak apaštalo Jono: Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus (Jn 8, 32). Kur ieškome tiesos? Kas yra tiesa? Ar pasaulyje yra patikimų pavyzdžių, kokios turėtų būti teisingos valstybės gyvenimo formos? Įsiklausykime į mums skirtą Jono Pauliaus II perspėjimą: Demokratinėms santvarkoms gresiantis pavojus – tapti tam tikra sistema taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių vertybėse, kurių negalima atsisakyti, nes jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę. Jos turi būti kiekvieno sambūvio pagrindas, ir jokia dauguma negali jų atmesti, nesukėlusi žmogui ir visuomenei pragaištingų pasekmių. Pasaulio istorija daug kartų įrodė, kad net galingiausios valstybės, apleidusios moralę ir paneigusios prigimtines nuostatas, subyra.
Kol gyvename šioje žemėje, niekada nevėlu grįžti prie savo nuodėmių apmąstymo, pripažinimo ir tikros atgailos. Tam nereikia viešų deklaracijų. Pakanka patiems sau aiškiai įvardyti nuodėmes ir pasiryžti daugiau jų nedaryti, pasukti teisingu keliu, nustoti ginti klaidas ir ydas. Nereikia bijoti savo pripažintų ir apgailėtų praeities nuodėmių. Jos mums jau nepavojingos. Naujas gyvenimas padės liudyti tiesą ir rinktis gyvenimą, kuris grįstas ne kompromisais ir pataikavimu, bet tiesa ir laisve. Tai yra svarbu ne tik asmeniniam ar šeimos gyvenimui, bet ir visai mūsų tautai.
Jėzus Kristus ragina statyti namus ant tvirtos tikėjimo uolos. Pradžioje būna sunku, nes tenka pakeisti neatsakingo gyvenimo įpročius, atsisakyti lengvų vienadienių malonumų. Tačiau nėra didesnio džiaugsmo ir laimės nei ta, kai žmogaus gyvenimas tampa suvienytas su Dievu. Nėra didesnės laisvės kaip nuodėmingos praeities pripažinimas ir atgaila už ją, nes to dėka įžengiame į naują pasaulį Dievo tiesoje ir malonėje. Tuomet visa, ką darome, yra kupina gėrio. Taip gyvenantis žmogus yra neįkainojama dovana Bažnyčiai ir Tėvynei. Būtent tokį gyvenimą Dievas laimina ir padeda savo malone kurti. Kaip girdėjome šiandien žadant pranašą Izaiją: Tau nuolat vadovaus Viešpats Dievas; jis sotins tave sausringoje žemėje, stiprins tau sąnarius. Tu būsi tartum laistomas daržas, tarytum šaltinis, kurio vanduo neišsenka. Tavo vaikai prikels iš griuvėsių tavąsias sodybas, ir tu atstatysi senovėje mūrytas sienas. […] Tikrai taip kalbėjo Viešpaties lūpos (Iz 58, 11–12; 14).
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas