Brangieji,
Tauta kaip ir žmogus saugo svarbias datas, kurios žymi jos istorinius žingsnius: skaudžius, džiaugsmingus ir garbingus. Nors Vasario 16-oji vis labiau tampa vadovėlių minima švente, tačiau istorija yra kaip medžio šaknys, kurios maitina lapų vainiką. Be tos atmintinos dienos istorinių sprendimų neturėtume šiandienos laisvės.
Šios dienos skaitinys mums primena, kad ir mūsų tauta išgyveno sunkius laikus, panašius į biblinį tvaną. Nojus buvo tarsi įkalintas savo arkoje, kurią blaškė vandens bangos. Jo šeimos gyvybė priklausė nuo sausos žemės lopinėlio, ant kurio jis taip troško išsilaipinti.
Kai tauta netenka laisvės, kai ji verčiama vergauti ir kariauti, visus suvienija troškimas pasipriešinti prievartai. Suvienija noras būti laisvais ir nepriklausomais. Šis troškimas yra įrašytas į kiekvieno žmogaus širdį. Jis suteikia drąsos ir ryžto nepalūžti sunkumuose, nenusivilti, tikėti pergale. Būtent tikėjimas tautai suteikia jėgų išgyventi sunkumus ir sulaukti taikos.
Jau antrą kartą esame tapę nepriklausomi. Dvidešimt metų patys savarankiškai kuriame ir tvarkome savąjį gyvenimą. Tačiau pasididžiavimą ir džiaugsmą savo tauta temdo tarpusavio taikos trūkumas. Bendras priešas suvienija bendrai kovai, o kai to priešo nelieka, imame kovoti vieni su kitais.
Visi ilgimės balandžio su žalia taikos šakele snape: jo laukiame iš mūsų valdžios vyrų bei moterų, iš mokslininkų ir mokytojų, jo su viltimi dairosi šeimos ir bendruomenės. Žodžiu, norime, idant taika ateitų iš kitų, kad į ją pakviestų kiti ir dar parodytų pavyzdį. O juk šis balandis gyvena kiekvieno mūsų širdyje. Tačiau kaip dažnai mes jį įkaliname ir neleidžiame skristi, nes bijome būti taikos pasiuntiniais, nes mūsų pačių taikingas elgesys mums atrodo negarbingas pralaimėjimas.
Tai yra pati didžiausia šių dienų žmonių klaida: troškimas būti galingais ir stipriais verčia kovoti su kitais ir siekti juos valdyti. Kaip išsivaduoti iš šios baisios nelaisvės? Šv. Tėvas Jonas Paulius II sako: Iš visos širdies maldauju Bažnyčios sūnus ir dukteris daugiau niekada neatskirti žmogaus reikalų nuo Dievo reikalų! Padėkite mūsų laikų žmogui patirti gailestingąją Dievo meilę! Tik ji savo šviesa gali per artimo meilę išgelbėti žmoniją!
Taika pasaulyje prasideda kiekvieno mūsų širdyje, mūsų šeimoje, valstybėje. Tik susitaikę su Dievu ir su savimi, mes pajėgsime taikiai gyventi su kitais, pajėgsime mylėti ir tarnauti, o ne pykti ir kariauti.
O kaip reikia taikos mūsų šeimose! Kasdieniai nesusipratimai, nuoskaudos kursto nesantaiką, nuo kurios kenčia sutuoktiniai, o ypatingai – vaikai. Atrodytų, tiek nedaug tereiktų: paprasto žodžio „atleisk“, supratingumo, pasitikėjimo ir atidumo vienas kitam. Ir meilė būtų išgelbėta. Be gailestingosios meilės žmogus tampa nepajėgus įsipareigoti, pasiaukoti, atleisti. Gailestingumas yra tarsi aliejus, kuris neleidžia užgesti šeimos žiburiui. Gailestingumas leidžia neįstrigti prie vienadienių situacijų, neapgalvotų žodžių ir veiksmų, matyti daug plačiau. Gailestingumo žvilgsnyje atsispindi Tėvo veidas, kuris niekada neuždaro durų savo vaikams, kuris visuomet viliasi, laukia ir pasitiki.
Belgijos karalius Boduenas dvidešimtojo Europos parlamento gimtadienio proga sakė: Taika nėra vien tik vyriausybės rūpestis. Ji gimsta tautų dvasioje, kai žmonės pasitiki vieni kitais. Taika šeimoje niekada nėra nekintantis gėris. Ji formuojasi sutuoktinių kasdienybėje, per dialogą, pasitikėjimą, tarpusavio pagalbą, susitaikinimą. Tik tokioje aplinkoje vaikai nuo pat mažens gali mokytis taikos. Prievartos ir agresijos pilname pasaulyje jie galės būti taikdariais. Tokia šeima spinduliuoja šviesa. Ji – geriausia būsimų santykių mokykla. Joje formuojasi būsimos šeimos ir bendruomenės branduolys.
Nepakanka minėti Nepriklausomybės metines ir džiaugtis tautos laisve. Turime ją įtvirtinti savyje ir artimiausioje aplinkoje. Pirmiausia, turime branginti ir saugoti šeimą, kurioje gimsta meilė taikai ir sugyvenimui, turime padėti tėvams skiepyti vaikų širdyse atjautą ir gailestingumą. Te nepristinga mūsų pagarbos, pagalbos ir padrąsinimo tos šeimos, kurios nebijo savo vaikus mokyti gerumo ir tikėjimu skatina rinktis siaurą, bet garbingą dieviškosios išminties skirtą gyvenimo kelią. Būtent tokiose šeimose auga mūsų tautos sūnūs ir dukros, kurių dėka neišnyks Lietuva. Būtent tokiose šeimose auga tikrieji žmonės, pajėgūs pasirūpinti visų gerove, užuot triūsę vien dėl savo naudos.
Evangelijoje Jėzus šiandien klausia: Ar ką nors matai (Mk 8, 23)? Ar mes matome vieni kitų žmogiškus veidus? O gal ir mums jie yra labiau panašūs į vaikščiojančius medžius? Ar mes matome žmonių skausmą, vargą ir neviltį? Idant praragėtume, mums reikia tikėjimo, kuris nuskaidrina mūsų žvilgsnį, suteikia drąsos mylėti ir tarnauti. Įsižiūrėkime į gailestingojo Tėvo veidą ir išdrįskime priimti Jo siūlomą gailestingąją meilę. Be Tėvo meilės pasaulis jaučiasi nesaugus ir šaltas. Dievo gailestingumo metai, kuriuos paskelbė Lietuvos vyskupai, tarsi dieviškos meilės kibirkštys pažiro po mūsų Tėvynę ir už jos ribų. Gailestingumo Žinia beldžiasi į mūsų miestų, kaimų, ligoninių, senelių ir vaikų namus skelbdama gerąją Naujieną: Dievas yra meilė!
Priimkime šią žinią, patikėkime, kad Dievas myli kiekvieną be sąlygų, be išskaičiavimo, kad Jis trokšta apsčiai mums duoti savojo gailestingumo, idant ir mes taip pat galėtume mylėti vieni kitus, kurti meilės, gerumo ir gailestingumo bendruomenes. Tepadeda mums Dievas būti Jo taikos ir gerumo pasiuntiniais.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas