Brangūs Broliai ir Seserys,
Nuoširdžiai sveikinu atvykusius į Pivašiūnų šventovę pagerbti Dievo Motiną Mariją Jos Žengimo į dangų iškilmėje. Lietuvos laukai ir kaimai šią šventę pasitinka su gausiais žolynais, kurie mums primena Dievo kūrinijos grožį.
Tačiau šios kūrinijos viršūnė ir karūna yra žmogus. Šiandien pirmajame skaitinyje girdėjote Dievo Žodį skirtą moteriai: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas (Apr 12, 1). Šiais žodžiais Dievas išreiškia pagarbą ir susižavėjimą nuostabiąja moterimi, Dievo Motina Marija. Kuo ši nuolanki Dievo tarnaitė, kaip ji save vadina, sužavėjo Dievo ir žmonių širdis, kad mes šiandien iškilmingai švenčiame Jos žengimą į dangų?
Moterį Dievas sukūrė ir pašaukė būti motina. Tik būdama motina moteris atskleidžia visą grožį ir gėrį, Kūrėjo įdėtą į jos sielą. Motina yra ta, kuri teikia gyvenimą. Pirmiausia pagalvojame apie kūnišką žmogaus gimimą. Kūdikis yra tarsi mažutis moters antspaudas, kurį ilgus mėnesius išnešiojusi po savo širdimi ir toliau globodama bei mylėdama supažindina su pasauliu ir gyvenimu.
Tačiau tai gali būti ir dvasinė motinystė: visus savo dvasinius turtus moteris dosniai ir besąlygiškai atiduoda tiems, kurie ieško savo gyvenimo prasmės, kurie yra pasimetę ar paklydę, kurie yra pavargę ar nesveiki. Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 50), – sako Kristus. O Tėvo valia yra duoti ne tik fizinį, bet ir dvasinį gyvenimą savo vaikams.
Marijoje matome abi šias motinystės formas, kurių dėka ji yra tobulos Motinos paveikslas. Marija graži ir žavinti savuoju paprastumu. Per Marijos motinystę Dievas tapo žmogumi, galėjo apsireikšti žmonėms ir su jais bendrauti, juos mokyti, gydyti. Pagaliau Marija buvo po Jėzaus kryžiumi, kur dar kartą ištarė savo lemtingąjį fiat, tebūnie, Dievo valiai atiduodama Sūnų mirti, idant mes gyventume.
Marija, būdama Dievo Motina, nepasilaikė Jo sau vienai. Ji gerai suprato, kad yra Dievo bendradarbė, Jo meilės įrankis, todėl jos širdis vis labiau plėtėsi, darėsi pajėgesnė priimti ne tik savo Sūnų Jėzų, bet ir tuos, už kuriuos Jis panoro atiduoti savo gyvenimą. Sekdama savo Sūnumi Ji įsitraukė į Jo atpirkimo darbą ir tapo Bažnyčios Motina.
Popiežius Paulius VI po Vatikano II Susirinkimo, kuris aiškiai nurodė Marijos vietą Bažnyčioje, suteikė jai Bažnyčios Motinos titulą: Mergelės garbei ir mūsų paguodai skelbiame Švenčiausiąją Mariją Bažnyčios Motina, tai yra visos Dievo tautos Motina, ir tikinčiųjų, ir ganytojų, vadinančių ją mylimiausios Motinos vardu; ir norime, kad nuo šiol visa krikščionių tauta dar labiau gerbtų Mergelę ir į ją kreiptųsi šiuo švelniausiu titulu.
Bažnyčia yra laiminga turėdama Motiną, kuri ją besąlygiškai myli, supranta, kuri drauge su ja toliau tęsia Dievo patikėtąją misiją – gelbsti žmones ir veda juos pas Tėvą. Marijos motinišką rūpestį žmonėmis mums atskleidžia ir šios dienos Evangelija. Marija, laukdama Dievo Sūnaus gimimo, neužsidarė viena, nebuvo baugiai susirūpinusi dėl savo sveikatos ir patogumo. Ji nukeliavo sunkų kelią, kad padėtų savo giminaitei Elzbietai. Ji, kaip tikra motina, eina ten, kur šaukia meilė, kur yra reikalingos jos rankos, jos švelnumas ir paguoda.
Bažnyčios gyvenime dažnai pasitaiko sunkių momentų: jos nariams tenka išgyventi didelių sunkumų, nesupratimo, priešiškumo ir net puolimų. Viso to blogio akivaizdoje Marija savo motiniška globa ir meile stiprina kiekvieną Bažnyčios narį ir padeda nenusivilti, nepasiduoti kompromisams, neišsižadėti Kristaus ir Jo Evangelijos, neieškoti sau naudos ir patogumo, bet likti ištikimiems Dievui.
Iš Marijos sulaukia paguodos ir padrąsinimo kiekvienas, kuris ją, kaip Jonas nuo kryžiaus papėdės, parsiveda į savo namus. Parsivesti Mariją į savo namus reiškia kreiptis į ją kaip į Motiną, kuri gerai žino Dievo valią ir lūkesčius mūsų atžvilgiu. Jeigu išmoksime tartis su Marija ir jos klausyti, ji taps neprilygstama vadove Dievo keliais, tyliai kalbančia mūsų širdyje, paguodžiančia ir padrąsinančia sunkumuose ir nežinioje. Gyvenime būna valandų, kai mums labai reikia tokio tvirto tikėjimo, kokį turėjo Mariją. Tuomet Marija padės mums savuoju gyvenimo pavyzdžiu: Mano Dieve neperprantu Tavęs, bet pasitikiu Tavimi. Galbūt tai bus ta gyvenimo malonės valanda, kuri paruoš motinystės slėpiniui – atiduoti save, kad gimtų kiti, kad prisikeltų iš nuodėmių, kad sugrįžtų pasiklydę, kad atgautų drąsą nusivylusieji. Tai pats gražiausias, kilniausias ir brangiausias dalykas, kurį galime padaryti savo gyvenime: Motinos Marijos pavyzdžiu ir su jos pagalba išdrįsti prisiliesti prie Kristaus kryžiaus, kad būtų išgelbėtos jo mylimų vaikų sielos.
Skausmas ir kančia suartina, todėl kiekvienas atėjęs prie Kristaus kryžiaus yra apdovanojamas Jo Motina Marija. Marija tampa mano Motina. Motina, kuri tyliai meldžiasi, budi ir saugo savo vaiką, padėdama jam pažinti ir priimti nukryžiuotojo Sūnaus meilę ir gailestingumą.
Marijos motinystės mokykloje mes tapsime jautresni kenčiantiems, mažutėliams, kurie yra ypatingu būdu suvienyti su Dievo Širdimi. Jeigu kiekviena moteris išdrįstų priimti Mariją kaip savo Motiną, pasaulis neatpažįstamai pasikeistų. Būtent moteris yra visuomenės pamatas, nes ji yra toji, kurioje gyvenimas prasideda ir per kurią jis išsiskleidžia visu savo grožiu bei jėga. Kiekviena moteris yra pašaukta būti apsupta saule, nes iš jos širdies sklinda tikroji meilė ir šiluma, kuri teikia augimą ir saugo nuo darganų. Moteris, kurios galvą puošia žvaigždžių, tai yra, tikėjimo dorybių vainikas, perduoda šį lobį kiekvienam sutiktajam. Idant būtų tokia, moteris turi atsižadėti Ievos gundymų, noro valdyti bei turėti ir pasirinkti Marijos, vadinančios save nuolankia tarnaite, kuriai didžių dalykų padarė Viešpats, kelią (plg. Lk 1, 48–49).
Marija yra Dievo, Bažnyčios ir mūsų Motina. Ar mes sutiksime, kad ji būtų mūsų kasdienio gyvenimo Motina ir bendrakeleivė? Ar išdrįsime gyventi Marijos motiniškoje globoje ir jos vadovaujami? Ar atiduosime savo gyvenimą, kad jis būtų palaimintas ir praturtintas mūsų Motinos Marijos pavyzdžiu ir dosniai pavestas tam, pas ką ji mus vedasi? Ar tikime, kad ji gali mūsų gyvenimą padaryti tokiu pat prasmingu, koks buvo jos gyvenimas žemėje?
Jeigu taip, tuomet drauge su šv. Vincentu Pauliečiu melskime: Jei tu, Marija, būtum tik motina, suprasčiau, kad tu mane myli, bet negali duoti savo vaikui visa, ko jam reikia. Bet juk tu esi dangaus ir žemės Karalienė, visų malonių tarpininkė. Taigi negali atmesti mano prašymo, nes visa pas Dievą gali. Amen.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas