Nuo 2000-ųjų metų šis sekmadienis visoje Bažnyčioje švenčiamas kaip Dievo Gailestingumo sekmadienis. Toks buvo popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimas, paskelbiant šventąja seserį Faustiną Kovalską. Per šią kuklią vienuolę, „Dievo Gailestingumo sekretorę“ (plg. Dienoraštis 1605), senoji žinia apie svarbiausią Dievo savybę naujai pasklido pasaulyje.
Šiandien ir pats popiežius Jonas Paulius II buvo iškilmingai paskelbtas šventuoju kartu su kitu iškiliu Bažnyčios ganytoju – popiežiumi Jonu XXIII. Skirtingi vardai, skirtingi žmonės, bet kiekvienas savitu būdu rodantis į tą patį Dievą, kuris yra Meilė ir Gailestingumas. Rodantys į Viešpatį, kurio malonės dovanas jie priėmė, į jas atsiliepė, nešdami Jo palaiminimą visam pasauliui. Juk vienoje iš šv. Mišių dėkojimo giesmių sakome: „Visagali Tėve, Amžinasis Dieve, Tavo didybę skelbia dangaus šventieji, nes jų nuopelnus vainikuodamas, Tu savo malonės dovanas vainikuoji“.
Žvelgdami į naujus Bažnyčios šventuosius, per juos prisimename kiekvieno iš mūsų, kiekvieno žmogaus pašaukimą. O juo yra ne kas kita, kaip Dievas, kuris iš savo didžio gailestingumo pats pasilenkia prie žmogaus, ateina jo ieškoti ten, kur šis yra. Vatikano II susirinkimas primena, kad „žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas“. O „Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su […] Velykų slėpiniu“ (GS 22) – su Jėzumi Kristumi, kuris mirė už visus.
Vedamas rūpesčio, kad ir šių dienų žmogus galėtų išgirsti ir priimti apsireiškusį Dievą, šiandien šventuoju paskelbtas popiežius Jonas XXIII 1962 metais sušaukė Vatikano II Visuotinį Bažnyčios susirinkimą. Jo atidarymo kalboje popiežius kvietė ieškoti būdų, kuriais mūsų epochos žmonėms tinkamiau būtų perteikiamas nekintamas tikėjimo lobis.
Jonui XXIII, jau 77-erių metų amžiaus popiežiui, tarsi netikėtai gimusi Dievo įkvėpta mintis tapo epochinės reikšmės įvykiu Bažnyčios istorijoje. Dievas yra netikėtumų Viešpats. Jis vykdo savo darbus per mažutėlius, kurie išdrįsta patikėti, kad Viešpats yra arti, kad mes Jam rūpim ir kad Jam nėra negalimų dalykų.
Jonas XXIII paprastais ir aiškiais žodžiais pabrėžė principą, kurio Bažnyčia turėtų laikytis įvairių klaidų, neteisingų ir pavojingų mokymų akivaizdoje. Jis kvietė labiau naudoti gailestingumo vaistus nei griebtis griežtumo ginklų; artintis prie sudėtingų šių dienų klausimų, labiau atskleidžiant Bažnyčios tikėjimo prasmę ir vertę nei smerkiant klaidas.
Jonas XXIII ir visas Vatikano II susirinkimas mus kviečia būti drąsiais vilties žmonėmis. Kviečia atpažinti laiko ženklus, kurie liudija, jog Dievas ir šiandien veikia pasaulyje. Kviečia būti ne „nelaimių pranašais“, bet į Bažnyčios ir visuomenės krizes atsiliepti atnaujintu atsigręžimu į Viešpatį, kuris nenori, kad nedorėlis mirtų, bet kad sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų (plg. Ez 33, 11). Atsigręžti į Viešpatį Jėzų, kuris „atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Lk 19, 10).
Ta pačia kryptimi mus veda ir šv. Jonas Paulius II, jau pačioje popiežiškos tarnystės pradžioje drąsinęs nebijoti ir plačiai atverti duris Jėzui Kristui. Tam, iš kurio ant kryžiaus atvertos širdies nepaliaujamai liejasi Dievo gailestingumas. Jėzuje Dievas pasilenkia prie kiekvieno kenčiančiojo. Šv. Jonas Paulius II enciklikoje apie Dievo gailestingumą sako: „Kenčiantis Kristus savitai prabyla į kiekvieną žmogų, ne tik į tikintįjį. Ir netikintis žmogus gali jame įžvelgti iškalbingą solidarumą su žmogaus dalia ir darnų, visa apimantį, nesuinteresuotą pasiaukojimą žmogaus reikalui: tiesai ir meilei“ (Dives in misericordia 7).
Jėzuje matome Dievo meilę, kuri turi drąsos demaskuoti neteisybę, savanaudiškumą, veidmainystę. Ji taip pat turi drąsos išdavikui tarti „Bičiuli“ (Mt 26, 50); mirties akivaizdoje užtarti besityčiojančius kankintojus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką darą“ (Lk 23, 34); ateiti pas mokinius, pavojaus valandą pabėgusius, iš baimės užsirakinusius, ir tarti „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19). Ji turi drąsos ateiti pas mus, kad tikėjimu paliestume jo žaizdas, iškentėtas dėl mūsų. Jomis ne pasmerkti, bet pagydyti esame (plg. 1 Pt 2, 24).
Šioje šventovėje esantis lygiai prieš 80 metų pagal šv. Faustinos regėjimus Vilniuje nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas daugybe kopijų yra paplitęs visame pasaulyje. Iš pervertos Jėzaus širdies sklindanti šviesa byloja apie meilę, kuri yra stipresnė už neapykantą. Stipresnė už mirtį. Pasiekusi mūsų širdis per Eucharistiją, sakramentus, maldą, ji gali išgydyti mūsų žaizdas, kad ir iš jų lietųsi ne neapykanta, kerštas, pavydas, bet gailestingumas. Pasak šv. Jono Pauliaus II, gailestingumas yra „neatskiriamas meilės dėmuo, jos tarsi kitas vardas, o drauge tikriausias jos pasireiškimas bei realizacija prieš esantį pasaulyje blogį, kuris gundo ir siaučia žmogų, kuris skverbiasi į jo širdį ir gali jį ‚pražudyti pragare‘“ (Dives in misericordia 7).
Šios dienos evangelija užsibaigia mintimi, linkėjimu, kad, tikėdami Jėzų Kristų, vardan jo turėtume gyvenimą. Toks buvo ir yra Dievo troškimas: kad turėtume gyvenimą ir Viešpaties ramybę. Šis troškimas atsikartoja ir Jėzaus žodžiuose šv. Faustinai: „Nepatirs žmonija ramybės, kol neatsigręš į mano gailestingumo šaltinį“ (Dienoraštis 699). Šiuos žodžius šv. Faustina išgirdo 1936 metais, tarp dviejų pasaulinių karų. Dievo gailestingumas – tarsi šviesos spindulys tarp žmogaus nuodėmės tamsybių. Tamsos neužgožiamas, bet ją sklaidantis. Kaip Eucharistija, Jėzaus įsteigta tarp Judo išdavystės ir Petro išsigynimo.
Tepasiekia mus Gailestingojo Jėzaus žvilgsnis. Tepasiekia Jo žodžiai: „Ramybė jums!“ Tepasiekia kiekvieną žmogų – nuo dar negimusio kūdikio iki pasiligojusio senelio – mūsų namus, šeimas, bendruomenes šviesa iš Dievo gelmių, iš Jėzaus širdies, kuri yra meilė ir gailestingumas.
Vyskupas Arūnas PONIŠKAITIS