Brangieji,
Esu dėkingas Jo Ekscelencijai arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui už kvietimą drauge su Jumis švęsti mūsų visų Motinos Marijos iškilmę Šiluvoje.
Šiandien ypatingai prisimename šeimas, pavesdami jas Marijos globai ir melsdami joms dangaus pagalbos. Šios dienos Evangelija mums atskleidžia dviejų Biblijos šeimų gyvenimo istorijos dalelę. Jono Krikštytojo šeima ir Šventoji šeima ragina mus susimąstyti apie šeimą ir suvokti jos reikšmę mūsų gyvenime.
Kas gi geriau, nei Dievo Motina Marija, supranta ir trokšta mums padėti gyventi tikrą šeimos gyvenimą? Marija, laukdama Dievo Kūdikio, skuba pas savo giminaitę Elzbietą, kuri irgi laukiasi vaikelio. Šis dviejų motinų susitikimas atskleidžia mums meilės slėpinį. Meilės, kurios vaisius yra nauja gyvybė. Marija, gyvoji Dievo Monstrancija, neša savyje Jėzų, kad jos giminaitė galėtų Jį sutikti ir patirti Jo malonę. Tai yra tikėjimo skleidimas, tikėjimo, kuris gimsta susitikimo su Jėzumi dėka. Tikėjimas, kuris taip stipriai yra įsišaknijęs Marijos gyvenime, jos Sūnaus įsikūnijime, leidžia jai tapti susitikimo su Viešpačiu vieta.
Jonas Paulius II sakė, jog Marijos didybė kyla iš jos tikėjimo kelionės. Ji tiki, nes myli ir pasitiki Dievo gailestingumu, nors ne viską supranta, ne viską žino. Jos tikėjimas yra toks stiprus, kad suteikia galimybę Dievo Sūnui jau iš jos įsčių veikti kitų gyvenimą. Jonas Krikštytojas dar būdamas Elzbietos įsčiose pajunta Jėzaus artumą Marijoje ir šokteli iš džiaugsmo. Marijos tyrumas leidžia per ją priartėti prie Sūnaus ir Jį atpažinti kaip gyvąjį Dievą.
Kas artinasi prie Marijos, kas myli Mariją ir ją priima į savo gyvenimą, negali nepatirti Dievo artumo, Jo globos ir meilės, nes Marijos gyvenimo tikslas: nešti Dievą žmonėms, padaryti jį regimą, prieinamą. Ji ragina ir kviečia savo vaikus gręžtis į gyvąjį Dievą, priimti Jį į savo širdis, savo šeimas, kad Jis jas palaimintų ir vestų šventumo keliu. Šventasis Augustinas rašė, kad šventumas yra sugebėjimas atpažinti praeinantį Jėzų, įžvelgti Jo buvimą ir nuolankiai su Juo keliauti. Tai – Marijos kelias. Didžių dalykų padarė man Visagalis, – gieda Marija, – ir šventas yra jo vardas (Lk 1, 49).
Dievas yra Marijos gyvenimo centre. Dievas yra Marijos gyvenimas, ji visiškai pasitiki Dievu ir Jam save atiduoda, kad per ją Dievas parodytų savo rankos galybę (plg. Lk 1, 51). Marija leidžia Dievui apsigyventi tarp mūsų, leidžia Jam priartėti prie žmonių, tapti vienu iš mūsų, įeiti į žmogaus gyvenimo istoriją, idant nuo šiol Dievas taptų Emanueliu – Dievu su mumis.
Tai nėra vien tik biblinis gilios senovės pasakojimas. Tai – dabartis. Tai – mūsų gyvenimas. Dievas ir šiandien nepaliauja buvęs su mumis. Marija atneša Dievą pas mus ir prašo Jį priimti į mūsų šeimas, į mūsų gyvenimus. Ar išgirsime ši Motinos prašymą? Ar atpažinsime Jėzaus artumą? Ar išdrįsime Jam atverti savo širdies duris?
Liūdnos, sakyčiau, net tragiškos šių dienų šeimų istorijos mums byloja – ne vien prieš du tūkstančius metų, bet ir šiandien Marija verkia dėl to, kad savieji Jėzaus nepažino ir Jo nepriėmė. Gyvenimas be Dievo yra be galo nykus, nes netenkama amžinybės perspektyvos. Pašalinęs Dievą iš savo gyvenimo, žmogus bando užimti Jo vietą. Tai senà, kaip pats pasaulis, beprasmybės išsikerojimo istorija. Koks baisus gyvenimas, kuriuo siekiama tik vieno: patenkinti visus savo norus, maža to, dažniausiai – kitų sąskaita. Motinos žudo savo vaikus, kurie trukdo joms tariamai laisvai gyventi, tėvai skęsta alkoholio ir narkotikų liūne, apleisti seneliai miršta nuo baisios vienatvės ir nepriteklių. Šeima be Dievo tampa ne meilės ir ištikimybės, bet sandėrio vieta: būsiu ištikimas, liksiu drauge, kol man tai bus naudinga. Kaip gali išaugti geri vaikai tokioje šeimoje? O juk nuo atsakomybės už vaikus, kad ir kaip jos kratytųsi, tėvai negali išvengti. Tos be galo didelės atsakomybės, nes vaikus Viešpats dovanoja, idant tėvais jais rūpintųsi, juos auklėtų ir padėtų jiems susitikti su Dievu.
Leiskime savo mažuosius į Motinos Marijos mokyklą. Plačiai atidarykime jai savo namų duris, idant ji mums atneštų savąjį Sūnų. Kasdienis Marijos pasveikinimas Sveika, Marija, – atveria jai mūsų širdis ir atneša džiaugsmą, kokį patyrė šv. Elzbieta. Mokykime mažuosius pažinti ir pasveikinti Mariją, kad ji galėtų pasiekti jų širdeles, parodyti jiems Jėzų. Žmogus, paliestas Dievo, tampa šviesos spinduliu kitiems, jis perduoda tą džiaugsmą drauge su tikėjimu. Dievo malonė ateina dėka mažų kasdienių mūsų pasirinkimų, į kuriuos įsitraukia Dievo Motina su savo Sūnumi. Tuomet, kai mus ištinka sunkumai ar aplanko nelaimės, Marijos artumas ir jos besąlyginis pasitikėjimas Dievu tampa mums pavyzdžiu ir būdu, kaip ištverti gyvenimo naktį.
Šiandien nelengva išauklėti gerus vaikus, todėl Marija ir siūlo išties motinišką pagalbą. Seniau motinos tik gimusius savo kūdikius paaukodavo ypatingai Marijos globai. Marija tampa atsakinga už jai paaukotą vaiką. Toks vaikas tikrai nepražus, nes Marija suras būdų, kaip jį išgelbėti. Marija padės motinai nuo mažens ruošti savo vaikus gyvenimui, kaip ji ruošė savo Sūnų Jėzų.
Motinos malda ir meilė yra nepaprastai galinga. Tik prisiminkime šv. Augustino motiną Moniką, kuri 30 metų meldėsi už savo sūnų, kol pagaliau jis ne tik atsivertė, priėmė Dievą, bet ir tapo garsiu šventuoju. Neseniai Lietuvoje lankėsi šv. Teresėlės relikvijos. Mes neturėtume šios brangios šventosios, jeigu ne jos šventi tėvai, kurie kilnia širdimi paaukojo savo vaikus Dievui. Visų šventų šeimų gyvenime Marijai teko ypatinga vieta ir reikšmė. Ji mokė, drąsino, guodė ir saugojo jai patikėtus žmones.
Marijos Magnificat giesmė atskleidžia mums begalinį Dievo, kuris trokšta mums padėti, gailestingumą. Dievo gailestingumas apsireiškia, kai mes jį priimame. Jis tapo veiksmingu Marijos gyvenime, idant šiandien mes galėtume ne tik jo šauktis, bet ir jį priimti bei juo gyventi. Įsileiskime Dievą į savo šeimą, savo namus, savo bendruomenę, o pirmiausia – į savo širdį, kad drauge su Marija galėtume Jo garbei giedoti: Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo gelbėtoju (Lk 1,47).
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas