Mūsų šalyje pastaruoju metu stebimas didelis žmonių nusivylimas valdžia, jie nerimauja dėl politikų ir valdininkų sprendimų, jau nekalbant apie tokius dalykus, kaip augančios kainos. Kokią Lietuvą matote Jūs? Kokiu keliu einame?
Jei gyvenimas sutaptų su tuo, apie ką skaitome žiniasklaidoje, jei situacija Lietuvoje priklausytų tik nuo valdžios ar Vyriausybės, būtų galima susidaryti tikrai liūdną įspūdį. Tačiau manau, kad Lietuvoje yra nemaža padorių bei darbščių politikų ir ypač paprastų žmonių, kurie deda daug pastangų, kad mūsų šalis eitų pirmyn. Turėkime šiek tiek optimizmo.
Tačiau susirūpinimą keliančių dalykų nenuneigsi. Skaudžiausia, kad nepaisant to, jog tarptautinėje arenoje jaučiama akivaizdi mūsų šalies pažanga, jos nepajunta skurdžiausia mūsų visuomenės dalis: pensininkai, mokytojai, provincijos gyventojai. Tai, kad daug žmonių šiandien palieka Lietuvą ir išvažiuoja uždarbiauti į užsienį, taip pat yra ženklas, jog valstybėje ne viskas gerai. Labai liūdina ir tai, kad lietuvių nepasitenkinimas Vyriausybe ar Seimu tapatinamas su nepasitikėjimu pačia valstybe.
Kaip vertinate nuolatinių skandalų krečiamą politinį gyvenimą? Kas Jums kelia didžiausią susirūpinimą?
Linkiu, kad Lietuvoje atsirastų daugiau asmenybių, kurioms rūpėtų ne tik valstybės įvaizdis, bet ir jos žmonės. Būtent politikams tenka didžiausia atsakomybė už juos. Tai, kad kartais mūsų valdžios atstovams rūpi tik partiniai interesai, asmeninė nauda ar didesnių galių siekis, labai liūdina. Tačiau į visa tai žiūriu optimistiškai – man vis tiek atrodo, kad mūsų šalis žengia pirmyn.
Viešosios nuomonės apklausose Bažnyčia metai iš metų užima pirmaujančias pozicijas. Kas lemia aukštus reitingus?
Jau ne kartą esu sakęs, kad į tai nekreipiu ypatingo dėmesio. Negalima lyginti nesulyginamų dalykų. Šiose nuomonių apklausose Bažnyčia gretinama su ugniagesiais, Lietuvos banku, nors su jais neturi nieko bendra.
Manau, Bažnyčios reitingas yra toks aukštas, nes žmonės labiau linkę pastebėti tai, kas institucijose yra neigiama. O Bažnyčioje tikriausiai neatrastumėme kažkokių didelių blogybių.
Bažnyčia visada buvo svarbi mūsų visuomenei. Kadaise ji buvo švietimo židinys, sovietmečiu – pasipriešinimo okupaciniam režimui simbolis. Koks vaidmuo jai tenka šiandien?
Bažnyčia istoriškai tikrai suvaidino labai svarbų vaidmenį šviesdama visuomenę. Savo ji padarė ir okupacijos metais, išlaikydama žmogaus orumą ir gindama jo laisves bei teises.
Tačiau visais laikais svarbiausias Bažnyčios tikslas buvo žmogaus išganymas. Mes skatiname, kad žmonės savęs paklaustų, kas jie yra, iš kur atėjo, kur eina ir kas jų laukia po mirties. Skleisdama Kristaus mokymą, Bažnyčia žmonėms siūlė ir siūlo atsakymus bei gaires.
Pagrindinis mūsų tikslas ir misija yra skelbti tikėjimą, kad žmogus padėtų savo sąžinei augti. Šiandien mūsų galimybės yra menkesnės, nes nebėra bažnytinių mokyklų, tačiau ir toliau siekiame padėti žmonėms dorai gyventi.
Šiandieninė visuomenė sekuliarėja, bažnyčios dabar daug kur pustuštės. Kodėl žmonės nusigręžia nuo tikėjimo?
Nesakyčiau, kad bažnyčios tuščios. Kai kurios jų visada pilnos žmonių, taip pat ir jaunimo. Tačiau sutinku, kad Lietuvoje vyksta sekuliarizacijos procesas. Mano nuomone, priežastis – materializmas, gyvenimas, kuriame visos viltys sudėtos į materialinius dalykus. Šiandien žmonės nori daugiau turtų, gerai apmokamų darbų – rūpinasi žemiškais dalykais nuošalyje palikdami dvasinius. Tai yra tikėjimo ir aukštesnių vilčių krizė, nes gyvenama taip, tarsi Dievo nebūtų.
Toks nutolimas nuo tikėjimo yra sovietmečio vaisius. Dabar jau suaugę ir savo vaikus augina tie, kurie tais laikais šeimose negavo dvasinių vertybių pamato, nes bažnyčiose lankytis buvo draudžiama. Mus taip pat veikia ir Vakarų pasaulis, kuriame svarbiausia yra sėkmė, progresas, kur visos viltys dedamos į racionalų protą ir mokslą. Dažnai tik su ligomis, nelaimėmis susidūręs žmogus pradeda galvoti, ar viskas, ką aš kroviau šioje žemėje, yra naudinga?
Ar prie to, kad žmonės ieško tikėjimo alternatyvų neprisidėjo pati Bažnyčia? Dabar ji išgyvena ne geriausius laikus. Jos autoritetui pakenkė per pasaulį nuvilniję pedofilijos skandalai, mūsų šalyje keliskart nuskambėjo viešumon iškilę faktai dėl celibato įžadų sulaužymo ar įtarimų narkotikų prekyba.
Žinoma, man visa tai labai skaudu, tačiau nemanau, kad žmonės dėl to galėtų nusigręžti nuo katalikų tikėjimo. Manau, kad žiniasklaida pernelyg išpučia šiuos dalykus. Pažvelgus į Jungtinių Amerikos Valstijų statistiką matyti, kad kunigų pedofilijos atvejai tik pavieniai, tokių nelaimių žymiai dažniau pasitaiko šeimose.
Lietuvoje tas pats, dėl įvairių nusižengimų nuolat minimos tų pačių 5-6 kunigų pavardės, kai iš viso jų daugiau nei 800. Dvasininkai – paprasti žmonės, kurie kartais būna dvasiškai silpni, gali suklysti.
Mūsų šalį skaudžiai plaka savižudybių, alkoholizmo, augančių skyrybų rykštė, tauta kaip niekad susiskaldžiusi. Ar mes išgyvename dvasinę krizę?
Tikrai išgyvename dvasinę krizę. Ypač kaimuose žmonės likę be vilties, kad gyvenimas gali pagerėti. Jie jaučiasi nuskriausti, užmiršti, todėl nuo kasdienybės stengiasi pabėgti žudydamiesi ar gerdami. Žmogus, neturintis tikrųjų vertybinių gairių, kurias gali suteikti Bažnyčia, visiškai atsipalaiduoja ir nemato gyvenimo prasmės, nebeturi jėgų kovoti su blogiu.
Manau, kad iš viso to galime išaugti tik dvasiškai, siekdami ne tik asmeninės, bet ir visuotinės gerovės. Reikia mokytis mylėti ne tik save, bet ir kitą žmogų, atrasti tikrąsias krikščioniškas vertybes ir jomis vadovautis. Svarbus įnašas čia tenka Bažnyčiai.
Seime po svarstymo buvo pritarta prieštaringai vertinamoms įstatymo pataisoms, kurios atvertų kelią abortų draudimui. Kokia Bažnyčios pozicija šiuo klausimu?
Bažnyčia visuomet teigė, kad gyvybė – neliečiama Dievo dovana. Valstybė ją turėtų saugoti nuo pat prasidėjimo iki natūralios mirties.
Kas dėl konkrečių įstatymų, manau, kad juos svarstant buvo sukelta per daug sąmyšio ir isterijos, supriešintos žmonių grupės. Linkiu, kad visuomenė į šį reikalą žvelgtų iš etinio taško. Visiems reikia suprasti, kad abortai yra didelis blogis, kuris turi būti ribojamas net baudžiamąja atsakomybe ir galimas tik išskirtiniais atvejais.
O koks įstatymo modelis yra geriausias, ne man spręsti. Tačiau galėčiau pateikti vieną siūlymą. Remiantis Vokietijos, Italijos pavyzdžiu, prieš moteriai apsisprendžiant darytis abortą, ją turėtų konsultuoti ne tik medikai, bet ir psichologai, dvasininkai. Moteriai reikia padėti ir parodyti, kokia svarbi jos nešiojama gyvybė. Reikia kuo aiškiau atskleisti vaiko teisę į gyvybę ir šią teisę ginti.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) neseniai nusprendė, kad draudimas homoseksualams dėl jų lytinės orientacijos įsivaikinti vaikus pažeidžia Europos žmogaus teisių konvenciją. Ši žinia audringai sutikta ir Lietuvoje. Ar iš tiesų metas apie tai kalbėti?
Į šį sprendimą reikia pažvelgti giliau nei tai padarė žiniasklaida. Ji paaštrino šią naujieną taip, lyg sprendimas suteiktų teisę homoseksualistams įsivaikinti. Prancūzija buvo paduota į teismą, nes jos įstatymai nepripažįsta galimybės tos pačios lyties poroms įsivaikinti. Tačiau EŽTT Prancūziją pasmerkė todėl, kad šalies įstatymai nedraudžia įsivaikinti vienam asmeniui, o šiuo atveju to nebuvo leista padaryti. Iš šio sprendimo gal ir kyla nepageidaujamas precendentas, tačiau įsivaikinti homoseksualų porai tikrai niekas neleido.
Nereikia pamiršti, kad yra vienas labai svarbus dokumentas – Lisabonos sutartį papildanti Žmogaus teisių chartija. Jos 9 straipsnis kalba apie teisę kurti šeimą. Pasak chartijos, tokią teisę pirmiausia nustato nacionaliniai įstatymai. Tad nereikia manyti, kad kažkas mums gali primesti kokius nors sprendimus.
Manau, kad mūsų šalies visuomenės reakcija buvo akivaizdi – ji prieštarauja galimybei homoseksualistams auginti vaikus. Idant vaikas užaugtų brandžia asmenybe, jis turi pažinti ir tėvo, ir motinos meilę.
Alkoholio reklamos draudimas galioja kelis mėnesius. Ar dėl to jau matote kokių nors teigiamų poslinkių?
Ištisus dešimtmečius butelis svaigiojo gėrimo rankoje per sporto rungtynes ar diskotekose buvo mūsų mentaliteto ir kultūros dalis. Toks įvaizdis buvo kuriamas metų metus, todėl per kelis mėnesius jo išrauti neįmanoma. Pabrėžiu, kad priimtas apribojimas yra tik mažas žingsnis keičiant žmonių, ypač jaunimo supratimą, įsisąmoninant, kad alkoholis nėra gėris ir reikia mažinti jo vartojimą.
Kalbino Roberta TRACEVIČIŪTĖ