Jūsų Eminencija, neseniai žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad dvi dar iki šiol neveikusios bažnyčios – šv. Mykolo ir Misionierių – bus prikeltos gyventi. Kokie Jūsų planai ir ketinimai šių bažnyčių atžvilgiu, kaip panaudosite šalia jų esančius buvusius Bernardinių ir Misionierių vienuolynų pastatus? Kiek Jums pačiam svarbi atgaivinta Vilniaus bažnyčių senovė?
Man labai svarbu, kad tai, kas buvo bažnyčiose – vienuolynas ir ypač bažnyčia – ir liktų bažnyčia. Aš nenorėčiau, kad bažnyčia virstų mečete, kaip atsitiko kai kuriuose kraštuose. Apie Misionierių bažnyčią esame rimtai kalbėję ir kunigų susirinkime, kur buvo nutarta leisti misionieriams sugrįžti, bet tik su sąlyga, kad ten nebus parapijos. Jie labai nori atgauti tą bažnyčią, tegu jie ten pagal savo kongregacijos dvasingumą užsiima sielovada ligoninėse, kalėjimuose, rengia misijas po miestelius. Džiaugčiausi, jei jie perimtų ir sutvarkytų bažnyčią, kad ji gražiai atrodytų, ir kad žmonės galėtų į ją užeiti.
Šalia tos bažnyčios esantis pastatas ilgą laiką buvo miesto ligoninė. Mano svajonė – kad ten būtų gydymo įstaiga. Labai daug šiandien kalbama apie paliatyvinę slaugą, kurios Lietuvoje labai trūksta, taip pat ir nuskausminimo klinikas bei pan. Norėčiau ten, jei įmanoma, atkurti kažką panašaus, kad būtų išlaikytas tas pats profilis, kad žmonėms būtų naudinga, kad tai būtų susiję su artimo meilės darbais – nedaryti iš to verslo. Nenoriu, kad ten būtų privati klinika, skirta tik turtuoliams, – tai būtų blogas bažnyčios įvaizdis. Tai turi būti kažkas, kas pasitarnautų visuomenei. O dėl šv. Mykolo bažnyčios, kuri yra gan gerai išsilaikiusi, ir kurioje dabar yra architektūros muziejus – norėtųsi, jei tik pavyktų, pirmiausia tą bažnyčią panaudoti kaip sakralinio meno muziejų, tuos pastatus taip pat atstatyti, restauruoti. Reikia didelių investicijų, tik ar pavyks jų gauti, ar ne – kol kas tas namas griūna. Esu girdėję priekaištų ir iš Savivaldybės to namo atžvilgiu. Kita vertus, – vienintelis pasiūlymas, kurį esu gavęs iki šiol – tik statyti viešbutį. O man labai skaudėtų širdį, jei buvęs vienuolynas taptų viešbučiu. Jei galėčiau tai panaudoti kultūrai, menui, būtų vis šioks toks sąlytis su bažnyčia. Tokie mano artimiausi planai. Tad dėl šv. Mykolo bažnyčios – jei pavyks, labai greitai galima susitarti su kultūros ministerija dėl visos bažnyčios nekilnojamojo turto grąžinimo. Manau, kad ten būtų galima greitai padaryti muziejų – tai išeitų į naudą ir bažnyčiai, ir miestui. Yra daug visokių dalykų, galimų eksponatų – nekalbu vien tik apie katedros lobyną. Tai būtų tikrai sakralinio meno, sakyčiau, krikščioniško paveldo muziejus – ne vien katalikų, bet ir stačiatikių, Rytų apeigų krikščionių, kurie yra palikę aiškų pėdsaką mūsų kultūroje. Pirmas žingsnis jau padarytas – kartu su nacionaliniu muziejumi esame įkūrę viešąją įstaigą, kad visa tai vykdytume. Sausio mėnesį bus surengta sakralinio meno paroda – eksponuosime, ką pavyks surinkti iš bažnyčių, bei tai, kas jau yra muziejuose.
Yra dar keletas bažnyčių, apie kurias norėčiau Jūsų paklausti – šv. Jurgio bažnyčia ir buvęs kunigų seminarijos ansamblis – ar ten tebėra Knygų rūmai? Koks tos bažnyčios likimas?
Tik atvažiavęs į Lietuvą, galvojau apie kunigų seminarijos įkūrimą, tad kreipiausi dėl tos bažnyčios grąžinimo, ir buvo pažadėta greitai ją grąžinti. Ačiū Dievui, kad nelaukiau to grąžinimo ir pastačiau naująją seminariją. O toje bažnyčioje tebėra Knygų rūmai. Valdininkai sako, kad reikia pastatyti knygų saugyklas, kad būtų galima perkelti knygas, bet tų saugyklų taip ir nėra. Milijonai knygų sudėta ir pačioje bažnyčioje, ir visuose rūmuose. Esame pareiškę pretenzijas, bet konkrečių žingsnių dar nesimato. Bažnyčios pastato būklė gera, taigi būtų galima ją panaudoti, bet kol kas kantriai laukiu. Šiandien tai nėra prioritetas.
Šv. Stepono bažnyčia jau yra grąžinta Arkivyskupijos kurijai, bet kol kas ta bažnyčia be gyvybės ženklų. Ar ten dabar vyksta kokie nors remontai?
Jau 10 metų deramės su savivaldybe, nes negalima prie tos bažnyčios prieiti – šalia jos yra savivaldybės gatvių statybų sandėliai ir tiek visko sukrauta, kad neįmanoma praeiti. Norėtųsi, kad ta bažnyčia vėl galėtume naudotis. Ateityje ten galėtų būti net ir parapija, tame rajone jos reikėtų. Tai būtų kaip centras, juk netoliese – Motinos Teresės namai, nakvynės namai, kalinių draugijos. Į Vilnių yra atvažiavę Gailestingojo Jėzaus broliai, kurie norėtų persikelti tenai; jie irgi galėtų užsiimti panašia veikla, kokią dabar vykdo Motinos Teresės seserys.
Šv. Stepono bažnyčia labai graži, esu ją lankęs. Tik reikės labai daug darbo, kol galėsime ją atstatyti, įrengti, manau, reikės Vyriausybės, KVAD‘o pagalbos.
Jėzaus Širdies bažnyčia ir vizitiečių ansamblis Rasose – prieš porą metų girdėjom, kad jau buvo grąžinta arkivyskupijai, bet ten tebėra kalėjimas. Kiek dar laiko tai truks, ar esate numatę ten ką nors daryti?
Jau kelintus metus girdžiu – „kitais metais“. Bet kai kurie darbai eina pirmyn: mums buvo grąžinti pagalbiniai administraciniai pastatai, kuriuose dabar gyvena Gailestingumo Jėzaus seselės, o kadaise gyveno M. Sopočko. Su naujo kalėjimo būsimu direktoriumi palaikome gerus santykius, statome tame kalėjime koplyčią.
O kada žada iškraustyti – neaišku, kasmet tebegirdžiu – „kitais metais“. Gal kitais metais tikrai išsikraustys, bet ką ten daryti, aš nežinau. Architektai ir inžinieriai sako, kad bažnyčia perdengta gelžbetoninėmis pertvaromis, kurias, anot jų, vargiai galima nupjaut, panaikinti, nesugriaunant visos architektūros. Specialistai dar turėtų viduje atlikti analizė ir tada spręsti. Konkrečių planų neturiu, priešingai – jei kas turi idėjų, prašau siūlyti – ką galima padaryti su ta bažnyčia. Kaip bažnyčia ji šiuo metu tikrai nereikalinga, čia pat yra Aušros Vartai, Misionierių bažnyčia. O kam panaudoti tą bažnyčią – nežinau. Kai kas pataria – padaryk muziejų, kad žmonės matytų, jog bažnyčia paversta į kalėjimą, bet aš nelabai linkęs to daryti. Tai tikrai dilema, nenorėčiau, kad ta bažnyčia virstų kazino ar viešbučiu. Manau, kad ji turėtų likti kaip bažnyčia.
Šv. Kotrynos bažnyčia susitarimu yra perduota savivaldybei, ten pamažu vyksta atstatymo darbai. Ar arkivyskupijos kurija kiek nors daro įtaką tiems atstatymo darbams ir renginiams, vykstantiems ten?
Bandėme šią bažnyčią atstatyti patys – labai sunku, atstatymui reikėtų mažiausiai 20 milijonų litų. O jei norėtume atstatyti ir visas baroko skulptūras, kaina išaugtų dvigubai. Bažnyčia buvo grąžinta seselėms benediktinėms, tačiau jos nepajėgė savo jėgomis sutvarkyti ir po visų abejonių jos grąžino man.
Visi man sakė, kad ten puiki akustika, įvyko vienas kitas koncertas. Vėliau, Šv. Kristoforo orkestrui paprašius, sudarėme su jais sutartį dvidešimčiai metų. Tad dabar jie remontuoja, randa lėšų. Visa, kas susiję su restauravimu, jie suderina su mūsų ekonomo tarnyba. Taip pat ir KVAD‘as rūpinasi, kad bažnyčia būtų atstatyta kokia buvusi, be pakeitimų.
Sutartyje numatytos griežtos sąlygos; bažnyčioje gali skambėti ne vien sakralinė, bet ir klasikinė muzika, rengiamos meniškai vertingos programos, ir norėtųsi, kad sakralumas išliktų. Kol kas, man atrodo, jie to laikosi. Jei nesilaikytų, tai reikėtų nutraukti tą sutartį. Vyksta remontai, nuimti pastoliai, atrodo gražiai – o Bažnyčia viena nėra pajėgi to daryti, kiek kartų prašėme pagalbos – nesulaukėme, todėl ir buvo pasirinktas toks būdas: kad ši bažnyčia būtų jei ne religinis, tai bent jau kultūrinis centras. Juolab, kad toje vietoje bažnyčios ar parapijos ir nereikėjo, seselės benediktinės dabar įsitaisiusios kitur.
Man ypač skaudu dėl Augustijonų ansamblio ir bažnyčios. Graži ta bažnyčia, vienabokštė, vienintelė turbūt Vilniuj tokia. Uždarius universitetą, 10 metų ten veikė Vilniaus dvasinė akademija, ir Valančius yra ten dėstęs, gyvenęs. Koks to ansamblio likimas, kas ten dabar vyksta? Kiek jis susijęs su Arkivyskupijos kurija?
Deja, tas ansamblis buvo privatizuotas dar prieš mano atvykimą. Tai įvyko iš karto po Nepriklausomybės atkūrimo, kai dar nebuvo tinkamų įstatymų. Kiek suprantu, dabar visiškai privatizuotas ne tik tas pastatas, bet ir pati bažnyčia. Man irgi yra skaudu, nes tada tai buvo daroma su viltimi, kad kada nors galėsime ten atidaryti mokyklą, o nieko panašaus neišėjo.
Savivaldybėje domėjausi, ar negalima pakeisti sprendimo, nes, visų pirma, tai yra bažnyčia, ir ją iš pradžių reikėjo grąžinti arkivyskupijai, pačiai Bažnyčiai, o ne kokiai draugijai; kitas dalykas – neištesėti pažadai, kad ten bus statoma mokykla. Tačiau nieko nepasiekiau. Dabar ta bažnyčia yra tiesiog privatizuotas objektas ir nežinia, ką daryti. Man gaila tos bažnyčios, kuri yra graži, vienabokštė, vienintelė tokia Vilniuje. Nors ten irgi būtų techninių problemų: ten taip pat yra padarytos gelžbetoninės pertvaros. Kartą buvo atvažiavę keli augustijonų vienuolyno nariai, tai domėjosi, kodėl jos niekas neatsiėmė, bet patys, pasižiūrėję ir pamatę, kiek ten darbo, išsigandę pabėgo.
Dar viena garsi bažnyčia, kurios beveik ir pėdsako nelikę, tai Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia vadinamojoje Pohuliankoje, suprojektuota garsaus architekto Antano Vivulskio, nebaigta statyti, bet jau veikusi pokario metais ir Chruščiovo laikais uždaryta. Ar neketinate dėti kokių nors pastangų, kad ta bažnyčia būtų atstatyta?
Ne, tikrai negalvoju. Kai Romoje vyko konklava, buvo pasiūlyta atstatyti šią bažnyčią kaip atminimą Jonui Pauliui II, tą siūlė ir pats meras. Neužprotestavau tada, tik tiesiog pasakiau, kad jei jau norime statyti bažnyčią, tai reikia ją statyti ten, kur jos nėra ir kur gyventojų daug, pavyzdžiui, Fabijoniškėse, o ne miesto centre, kur bažnyčių yra užtektinai. Be to, esu įsitikinęs, kad bažnyčia turėtų tarnauti sielovadai, žmonėms, o čia būtų tik paminklas. Reikia išsaugoti tai, ką turime. O ir statyti paminklinę bažnyčią miesto centre būtų labai brangu.
Nesunku suvokti, kad kiekviena beveik griuvėsiais virtusi bažnyčia reikalauja milijoninių išlaidų. Ar Vyriausybė, privatus verslas padeda Arkivyskupijos kurijai susidoroti su tais finansiniais sunkumais? Ar remia tuos atstatymus?
Labai mažai, kadangi Bažnyčia susieta su KVAD‘u, kuris iš biudžeto gauna 5 mln. litų visoms Lietuvos bažnyčioms (senųjų paminklų restauravimui iš viso skiriama apie 15 mln., ir trečdalis iš jų – bažnyčioms). Tai labai mažai, atsižvelgiant į tai, kad bažnyčios sudaro didžiausią paveldo dalį. Tuos 5 mln. reikia padalinti 7 vyskupijoms. Kultūros ministerija ir Vyskupų konferencija yra sudariusios sutartį, kad mes, vyskupai, galėtume prisidėti sudarant prioritetų sąrašą. Tačiau derybos sekasi gana sunkiai – KVAD‘as nenori stabdyti jau pradėtų darbų, kuriems ir „sueina“ beveik visi tie 5 mln. litų. Kita vertus, kiekvienas vyskupas turi savo prioritetinius objektus, kuriuos norėtų sutvarkyti.
Tai, ką mes esame nuveikę, tai daugiausiai įvykdėme savo jėgomis ar su užsienio fondų parama, ir paprastų Lietuvos žmonių aukomis. Iš verslininkų nesame gavę tikrai rimtos paramos. Jei ir ateityje nebus skiriamas išlaikymas, tai taps problema. Jūs geriau nei aš pažįstate Vilniaus kraštą ir žinote, kad kaimuose yra didžiulių bažnyčių, vertingų paminklų, o vienam kaime tegyvena vos pora šimtų žmonių. Vietinė bendruomenė tikrai nepajėgi išlaikyti tokią bažnyčią, kaip ir prie kokio nors paminklo atstatymo prisidėti penkiasdešimčia procentų, kaip buvo KVAD‘o reikalaujama.
Kartais suabejojama, ar Vilniui reikia tiek daug bažnyčių, ypač senamiestyje. Na, anksčiau jos priklausė įvairioms vienuolijoms, gaudavo įvairių fundacijų, gal buvo lengviau jas išlaikyti. Finansinis klausimas, ir kunigų trūkumas arkivyskupijoje yra, bet kartais tos atgaivintos bažnyčios labai vykusiai integruojasi į religinį miesto gyvenimą . Kaip pavyzdys – Švč. Trejybės bažnytėlė, atnaujinta ir pavadinta dabar jau Dievo Gailestingumo šventove, kuri nuolat pilna žmonių, ir šeštadienį rytą užėjęs gali rasti jaunimą, giedantį grigališkąjį choralą. Ji yra reikalinga ir gyva. Ar jūs pritartumėt minčiai, kad kiekviena senamiesčio bažnyčia turėtų ieškoti kažkokios savo specifikos, ypatingo vaidmens – ar Adoracijos, ar liturginių valandų giedojimo, ar kažko, kuo galėtų išsiskirti?
Gana sunku atsakyti – aš nenustatysiu, ką koks vienuolynas turėtų veikti, atgavęs savo bažnyčią. Kiekvienas vienuolynas turi savo dvasią. Gailestingumo šventovė atvėrė duris tikintiesiems po sesers Faustinos kanonizacijos. Į Vilnių buvo atvažiavę vizitatoriai, tos bylos postulatorius ir kiti. Aplankę Dievo Gailestingumo paveikslą, jie sakė, kad reikia rasti tokią vietą, kad šis paveikslas galėtų būti bažnyčios centre. Tada aš jiems ir parodžiau neseniai mums gražintą pastatą. Jiems ta idėja patiko, jie mus ir parėmė, ir aš ėmiausi iniciatyvos, atstatymo darbų.
Viskas priklauso nuo žmogaus: štai atsiranda kunigas, kuris dega vienu ar kitu dalyku, tai jis gali išpildyti bet kokioje bažnyčioje. Aš visada troškau, kad kur nors Vilniuje būtų Švč. Adoracija. Tėvai joanitai Trinitorių bažnyčioje Antakalnyje yra pradėję šią maldingumo praktiką, ir, duok Dieve, kad tai tęstųsi ir po Eucharistinių metų. Gailestingumo šventovėje irgi nemažai laiko skiriama Adoracijai. Džiugu, kai galima kokią seną bažnytėlę paversti Dievo namais. Tikrai džiaugiuosi dėl Trinitorių: kai tą bažnyčią, kurios būklė buvo baisi, atsiėmiau iš kariuomenės, nesitikėjau suremontuoti, bet atvažiavo joanitai ir kartu, bendromis jėgomis, pavyko ją atidaryti. Dabar ten susirenka daug žmonių – joanitai turi savotišką dvasingumą, kuris vieniems patinka labiau, kitiems mažiau. Atvažiavo dar ir kontempliatyviosios seselės, kurios šalia gyvena ir meldžiasi. Taigi, manau, kad vienuolynas atgijo, vėl tapo dvasinės traukos centru.
Parėjusią savaitę Aušros vartuose vyko Gailestingumo Motinos globos atlaidai – ta tradicija nebuvo nutrūkusi net tarybiniais laikais. Kitos tradicijos dingo – garsusis Antakalnio Kristus, kurio kopijos paplitusios po visą Vilniaus kraštą ir kitur, arba Bonifratrų bažnyčioje buvęs šaltinėlis – rodos, ir atrastas, bet neprieinamas žmonėms; gana vykusiai atkurtos Kalvarijų koplytėlės ir ta Sekminių tradicija. Jūsų nuomone, ar prasminga atkūrinėti, gaivinti tas tradicijas, ar vis dėlto reikia leisti, kad atsirastų naujos – kaip štai Adoracija brolių joanitų prižiūrimoje bažnyčioje, ar kita kokia vienuolija, įsikūrusi čia, Vilniuje, ir kažką naujo, ypatingo pateikusi tikintiesiems?
Kai kurios išlikusios tradicijos yra labai stiprios. Pamaldumas Kalvarijose, manau, šiuo atveju žmonių širdyse yra lyg anų, susprogdintų Kalvarijų, prisiminimas. Ačiū Dievui, kad atsirado kunigas, kuris su entuziazmu ėmėsi atstatyti šias koplyčias. Prie šio darbo prisidėjo ir kiti žmonės, verslininkai. Tai buvo gražus bendradarbiavimas.
Jūs teisingai sakote, kad kur ateina nauja vienuolija, nauja kongregacija, ateina ir nauja dvasia. Senus dalykus su naujais visuomet reikia derinti. Vis dėlto aš nemanau, kad būtina atgaivinti kiekvieną bažnyčią, lygiai kaip nemanau, kad reikia atgaivinti kiekvieną organizaciją, buvusią prieš karą, ir neišlikusią.
Ne toks yra kelias; reikia prisitaikyti prie naujų laikų, skaityti laiko ženklus, kaip sako Vatikano II susirinkimas.
Mes čia kalbėjom apie pastatus, apie materialinius dalykus. Ar nesusilaukiate priekaištų, kad Bažnyčia, užuot atstatinėjusi mūrus, turi daugiau rūpintis žmonėmis, sielų išganymu, socialiniais dalykais? Ar Jums pačiam netenka kartais tos dilemos spręsti – ką rinktis – pastatą ar žmogų?
Jei reikėtų rinktis tarp pastato ir žmogaus, žinoma, pirmoje vietoje yra žmogus, tik žmogus. Kai atvažiavau į Lietuvą, mano žvilgsnis pirmiausia krypo į vargšus, užtai įkūriau Betanijos valgyklą, Vaiko ir motinos globos namus, nakvynės namus prie šv. Stepono, pasikviečiau Motinos Teresės seseris. Aš norėjau pabrėžti, kad Bažnyčia turi gyventi artimo meile, kreipti dėmesį į žmogų. Bet tai tik pavyzdžiai. Aš nepretenduoju išspręsti visų problemų, tik norėčiau, kad kiekvienoje parapijoje veiktų Caritas, būtų rūpinamasi žmonėmis; tam skiriama nemažai lėšų.
Kita vertus, negaliu leisti sugriūti pastatams, kurie tikrai reikalingi ir naudingi. Negaliu užmiršti ir kultūros. Manau, kad čia, Vilniuje, jau esame parodę, kad dėmesys benamiams, vargšams yra labai svarbu. Tai buvo pirmi gestai. Po to atidarėme seminariją, kad čia pat galėtume ugdyti klierikus. Svarbu ir paminkliniai objektai – į juos reikia žiūrėti, kaip į mūsų paveldą, vertybę, ir tą išlaikyti. O šiandien bažnyčia vien iš Lietuvos žmonių aukų išsilaikyti negali. Tikiuosi, kad ateityje sulauksime daugiau paramos iš valstybės.
Nežinia, gal tik dangiškoje karalystėje bus metas, kai dvasininkams nereikės rūpintis kiaurais bažnyčių stogais. Žemiškame Vilniuje dar daug darbo, kol jis vėl suspindės visais savo nuostabių šventovių bokštais, be kurių ir mūsų sielos būtų skurdesnės.
Kalbino kun. Julius Sasnauskas
Laida „Kultūra ir religija“