Ar žinia apie paskyrimą Vilniaus arkivyskupu jums buvo netikėta? Su kokiomis mintimis ją priėmėte?
Žinia buvo netikėta. Visi laukėme naujo Vilniaus arkivyskupo, bet nežinojome, kas juo bus. Vyko Jo Eminencijos A.J.Bačkio atsistatydinimo procesas. Lietuvoje esantys vyskupai buvo kandidatai, bet prioriteto neįžvelgiau. Man nuostabą sukėlė ir pats laikas. Žinią gavau Didžiąją Velykų savaitę, Gailestingumo šventės išvakarėse. Tad tokiu laiku išgirstą naujieną vertinu kaip didelį Dievo ženklą, nes juk Dievo gailestingumas, tiek Aušros Vartų Marijai, tiek šventajai Faustinai apreikštas, yra dovana mūsų arkivykupijai. Taigi mano drąsus „taip“ yra todėl, kad jau tada, prieš daugelį metų, kai nusprendžiau eiti kunigystės keliu, buvau pasiryžęs eiti ten, kur Viešpats siunčia. Mano kelionė vyko tikrai netikėtais ir nenumatytais keliais. Kaip tada pasiryžau sakyti Viešpačiui „taip“ ir eiti ten, kur Jis mane siunčia, taip ir dabar sakau jam „taip“. Žinoma, baimė, nerimas dėl tokių svarbių pareigų tikrai yra, bet stiprina tai, kad Dievo palaima lydi visose kelionėse, jis suteikia malonių, reikalingų vykdyti misijas, kurias mums duoda.
Vilniaus arkivyskupu esate paskirtas Tikėjimo metais. Ką jums tai reiškia?
Tikėjimo metai kviečia ne tik pažinti ir gyventi savo tikėjimu, bet ir dalytis juo. O negali dalytis tuo, ko neturi, ko nepažįsti. Tam ir skirti Tikėjimo metai, kad mes sustiprintume savo tikėjimą ir kad galėtume dalytis juo su kitais. Tai tiek Lietuvai, tiek visai Europai yra labai aktualus iššūkis, į kurį popiežius Benediktas mus pakvietė ir kurį tęsti mus ragina popiežius Pranciškus.
Apklausos rodo vis gilėjančią bedugnę tarp Bažnyčios ir didesnės visuomenės dalies vertybių. Bažnyčia kaltinama besilaikanti pernelyg konservatyvių pažiūrų. Kaip šią problemą pakomentuotumėte jūs?
Aš labai atsargiai vartočiau tokius žodžius kaip konservatyvios ar liberalios pažiūros. Bažnyčios mokymas yra toks, koks yra. Popiežius Pranciškus labai akcentuoja socialinio teisingumo, socialinės tarnystės, tikėjimo dvasią, paremtą tais pačiais lytiškumo, šeimos klausimais. Jis jau anksčiau kaip Buenos Airių arkivyskupas labai aiškiai išreiškė poziciją ginti pradinį Bažnyčios mokymą. Ir dėl to atlaikė įvairius puolimus. Bet aš nevadinčiau to konservatyviu ar liberaliu, nes, pavyzdžiui, mokymą socialinėje srityje turbūt galima vadinti liberaliu: tarnauti vargšams, padėti. Taigi, tos kategorijos nelabai tinka mūsų religiniam ar dvasiniam gyvenimui, tad turime aiškinti žmonėms, kodėl mes tokios pozicijos laikomės.
Popiežius Jonas Paulius II labai išsamiai aiškino Kūno teologiją, Bažnyčios mokymą apie santuoką, meilę, lytiškumą. Popiežius Benediktas XVI toliau tai tęsė. Todėl šiais Tikėjimo metais padėsime žmonėms į šią temą labiau įsigilinti. Skatiname skaityti Katalikų bažnyčios Katekizmą, nes ten aiškiai rašoma ne tik tai, kuo reikia tikėti, bet ir kodėl tuo reikia tikėti. Gyvename tokioje terpėje, kuri yra tradiciškai katalikiška krikščioniška, kur tuos mokymus priimame tarsi kaip savaime aiškų dalyką. Ne visada mes į juos įsigiliname. Reliatyvizmo pasaulio paveikti žmonės bando tik pagal save spręsti ir nelabai supranta. Gilesnis supratimas padės mūsų visuomenei išgyti ir atsinaujinti. Ir tai susiję ne tik su Bažnyčios, bet ir su visos visuomenės gyvenimo klausimais, – kokie mūsų tarpusavio santykiai, ar jie pagrįsti pasitikėjimu Dievu ir vieni kitais, gilia tarpusavio pagarba ir meile.
Nežinau, ar iš tikrųjų yra taip negatyviai žiūrima į Bažnyčią. Nenoriu skirti labai daug dėmesio apklausoms, nes tai politinis dalykas. Tačiau žmonės visada ieško Dievo, ieško gilesnio gyvenimo prasmės elemento, nes mes sukurti ieškoti. Ir tas ieškojimas atveda į Bažnyčią, bendrystę, kur mes galime viską patirti giliau. Bet reikia atnaujinti parapijų gyvenimą, kad žmonės sugebėtų kurti gyvas bendruomenes aplink savo parapijas. Tai ne tik kunigijos, bet ir kiekvieno pakrikštyto žmogaus užduotis.
Kokius pačius pirmuosius darbus savo darbotvarkėje matote kaip Vilniaus arkivyskupas?
Pirmiausia norėsiu susipažinti. Nors jau dvidešimt metų esu Vilniaus arkivyskupijos kunigas, dabar ateinu kaip ganytojas, todėl man reikia susipažinti su labai plačia ir gyva vyskupija. Stebiuosi, kiek daug projektų šioje vyskupijoje jau vykdoma, taip pat karitatyvinėje srityje daug daroma. Tad net būdamas Vyskupų konferencijoje nežinojau visų detalių, visko, kas vyksta įvairiose parapijose. Vienas mūsų trūkumų yra tas, kad nepakankamai efektyviai išgarsiname tai, kas jau vyksta. Taigi norėsiu susipažinti ir tada žiūrėsiu, kuo aš galėsiu pasitarnauti, kad iš tikrųjų tas darbas augtų ir plėstųsi.
Bažnyčia buvo sukrėsta pedofilijos skandalų. Ar mėginsite apvalyti ir iš naujo kurti pasitikėjimą ja?
Tai buvo labai skaudi patirtis, kuri prasidėjo vienuose kraštuose, bet paaiškėjo, kad tai plati problema visoje visuomenėje, tiek mokyklose, tiek šeimose. Benediktas XVI labai aiškiai buvo nurodęs, kad Bažnyčia dabar ne tik pripažįsta pedofilijos atvejus ir gailisi už juos, bet imasi darbų ieškoti ir iškelti šią problemą, kad visose visuomenėse būtų imamasi priemonių. Kad nebūtų tos didelės žaizdos, kuri sukelia skaudulį ne tik Bažnyčiai, bet ir šeimoms ir asmenims.
Mes Lietuvoje to nepatiriame tiek, kiek kituose kraštuose. Teko kalbėtis su vyskupu iš Filipinų, tai pas juos yra skirtingų kultūrų problema. Nustatomos gairės, padėsiančios apsisaugoti ir apsaugoti vaikus, kunigus, suaugusiuosius dėl galimų problemų. Nors mums šiauriniuose kraštuose pasiklausius, kas kituose kraštuose darosi, lengviau, nes turime drovumo, kuris gal mums ir padėjo išvengti kai kurių dalykų, kurie įvyko kituose kraštuose. Meldžiuosi, kad iš tikrųjų taip galėsime prisidėti prie saugesnės visuomenės.
Popiežius Pranciškus nuo pat pradžių sakė norintis matyti vargšų Bažnyčią vargšams. Ar ši kryptis jums taip pat aktuali?
Taip. Tai nėra naujas dalykas ir todėl grįžtu prie tų dalykų, kuriuos nepakankamai išgarsiname. Kardinolas A.J.Bačkis tik pradėjęs darbą įkūrė Betanijos valgyklą vargšams, „Caritas“ veiklą visoje Lietuvoje. Labai dažnai Bažnyčios patalpose anoniminiai būreliai renkasi. Žinau, kad ir Jo Eminencija A.J.Bačkis pasistengė, kad ir paliatyvinė slauga būtų įvesta. Taigi tarnystė vargšams yra vienas Bažnyčios aspektų. Tai yra jos tapatybės išraiška, jos tapatybės dalis. Be troškimo padėti kitam sunku suprasti, kas yra Bažnyčia. Mūsų žmogiška silpnybė yra ta, kad jei nėra skandalų, ne taip įdomu skaityti. Bet jau mokomės, kaip plačiai pranešti, kad tie gražūs dalykai vyksta. Negali atsistoti ant aukščiausio stogo ir pradėti rėkauti, kaip mes gražiai dirbame. Bet kad pritrauktume žmones padėti vargšams, reikia esamas veiklas padaryti labiau žinomas.
O ar galima tikėtis popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje?
Nežinau. Popiežius turi plačius darbų aruodus, dabar į Braziliją vyks. Belieka tikėtis, vilties visada turime. Bet kiek tai realu, neaišku. Jonas Paulius II buvo pirmasis popiežius, kuris tikrai labai daug keliavo. Kol kas laukiu visų mūsų Lietuvos vyskupų vizito Vatikane, kada bus mūsų eilė su juo susitikti ir pristatyti mūsų Bažnyčios padėtį.
Kaip šeštadienį rašė „Respublika“, naujausia Lietuvos naujienų agentūros ELTA užsakymu kovo 16-26 dienomis atlikta apklausa atskleidė, kad per patarąjį mėnesį net 3 proc. padaugėjo gyventojų, pasitikinčių Bažnyčia. Tarp institucijų tai vienas ryškiausių rezultatų, rodančių augantį visuomenės palankumą. Žmonių tikėjimą sustiprino žinia, kad Bažnyčia sugeba atsinaujinti (kai popiežius Benediktas XVI pasitraukė iš Romos katalikų vadovų dėl ligos, o kardinolų konklava išrinko asketiškąjį Pranciškų).
Kalbino žurnalistė Gintarė Minkevičienė