Brangieji,
pradedame Nacionalinį gailestingumo kongresą, mūsų visų bendrą Gailestingumo metų šventę. Jau nemažai kelio nuėjome per šiuos metus, minėjome juos asmeniniame gyvenime, šeimos gyvenime, parapijose ir vyskupijos renginiuose. Ši proga yra mums visiems, iš visos Lietuvos, susirinkti kartu ir švęsti gailestingumą.
Rytoj į mūsų kongresą atskris kardinolas P. Parolin, popiežiaus legatas, ir atveš ne tik popiežiaus sveikinimus, bet ir popiežiaus maldas bei palaiminimą mūsų Jubiliejui. Kviesdami į Nacionalinį gailestingumo kongresą, Lietuvos vyskupai turėjo viltį, kad šiame renginyje mes sustiprinsime ryšį su Kristumi, kartu gilinsimės į Dievo Gailestingumo slėpinį, viešai liudysime tikėjimą ir dalysimės vieni su kitais džiaugsmu, kad priklausome Jėzui Kristui, kuriame mums yra apsčiai išlietas Dievo gailestingumas. Šios trys dienos iš tikrųjų bus malonės metas malonės metuose. Jos paremtos malda. Visoje Lietuvoje, besirengdami kongresui, paskutinėmis dienomis kalbėjome Gailestingumo devyndienį. Per maldą pasirengėme maldai. Šis kongresas bus nenutraukiama malda. Pradėję su vakarine, po Mišių tęsime su Švenčiausiojo adoracija prie Dievo Gailestingumo paveikslo. Ir ta malda tęsis per visas tris dienas.
Verta prisiminti, kad šiandien, belaukiant Sekminių, prasideda novena Šventajai Dvasiai. Ir mes kartu vienijamės prašydami Šventosios Dvasios patepimo mums, čia susirinkusiems, taip pat tiems, kurie melsis kartu per radijo ir televizijos transliaciją, ir tiems, kurie melsis kartu neturėdami tiesioginio ryšio galimybės, bet bus maldos vienybėje. Kvieskime Šventąją Dvasią, kad padarytų mus Dievo Gailestingumo įrankiais. Ta malda turi tapti veiksmu. Gailestingumas, arba misericordia. Miseria ir cor – vargas ir širdis. Tai yra žmogaus vargas, kuris prisiliečia prie Dievo širdies ir yra jos perkeistas. Misericordia – gailestingumas – negali apsiriboti tik išmaldos dalijimu. Turi būti perkeista širdis – davėjo ir gavėjo. Kai darome gailestingumo darbus, jie keičia kitus, bet taip pat ir mus pačius. Mes patiriame Dievo Gailestingumą per Sutaikinimo sakramentą, kurį turėsime progą švęsti rytoj ir per visas šitas dienas, kad mūsų širdys pradėtų gyventi gailestingumo nuostata, gyvenimo gailestingumu nuostata.
Verta pastebėti, kad šių Gailestingumo metų rengimo ir šventimo popiežius Pranciškus nepatikėjo tam Vatikano skyriui, kuris organizuoja atlaidus. Jis patikėjo šiuos metus Naujosios evangelizacijos tarybai. Ir šis popiežiaus sprendimas labai daug byloja, jis reiškia, kad popiežius mato gailestingumą kaip evangelizacijos veiksmą. Gailestingumas yra ta geroji naujiena, kurią tikintieji turi nešti visam pasauliui, visoms tautoms. Taip jis rašė savo pirmame laiške Evangelii Gaudium (Evangelijos džiaugsmas): „Gautojo Krikšto galia kiekvienas Dievo tautos narys tampa misionieriaujančiu mokiniu“ (120). Kaip evangelizuojanti bendruomenė mes esame pašaukti darbais ir veiksmais leistis ir į kitų žmonių kasdieninį gyvenimą, prie jų priartėti, prireikus nusižeminti ir prisiimti jų gyvenimą, malda palytėti kenčiantį Kristaus kūną. Evangelizuojanti bendruomenė nusiteikia lydėti ir lydi žmoniją visuose įvykiuose, kad ir kokie jie sunkūs būtų. Džiugi evangelizuojanti bendruomenė visada turi progą švęsti ir švenčia kiekvieną nedidelę pergalę, kiekvieną evangelizacinį žingsnį ir mintį. Ir šis mūsų kongresas yra tos geros naujienos, to gailestingumo šventė. „Naujoji evangelizacija turėtų apimti naują suvokimą“, – rašo popiežius, – kad aktyvus veikėjas yra kiekvienas pakrikštytasis […]. Toks įsitikinimas tampa kiekvienam krikščioniui tiesiogiai skirtu raginimu neišsižadėti pareigos evangelizuoti čia ir dabar. Tam, kuris tikrai patyrė išganingąją Dievo meilę, nereikia daug paskaitų ar ilgų pamokymų, kad eitų ir skelbtų“ (ten pat). Šiandienos skaitiniai taip pat ragina, drąsina mus, kad šios gerosios naujienos nelaikytume sau. Apaštalas Paulius sako: „Nebijok, kalbėk ir netylėk! Aš esu su tavim ir niekas nesikėsins tau kenkti, nes šiame mieste daugel žmonių – manieji“ (Apd 18, 9–10). „Aš jus vėl pamatysiu, – sako Kristus mokiniams, – tada jūsų širdys džiūgaus ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 22).
Mes susirenkame į džiaugsmo šventę ir tą džiaugsmą patirsime dalydamiesi gailestingumo žinia su kitais, čia susirinkusiais ir čia gyvenančiais, ypač su tais, kurie savo širdyje dar nepažįsta Dievo Gailestingumo. Sekmadienį mes nešime pirmąjį originalų Dievo Gailestingumo paveikslą per Vilniaus miestą. Ši mintis yra šv. Faustinos dienoraštyje. Apie tą dieną, kai paveikslas buvo išstatytas Aušros Vartų koplyčioje pirmą kartą, ji rašo: „Kai šis paveikslas buvo išstatytas, išvydau gyvą Jėzaus rankos judesį, kuris nubrėžė didžiulį kryžiaus ženklą. Tos pačios dienos vakarą atsigulusi į lovą išvydau, kaip šis paveikslas ėjo virš miesto, o miestas buvo uždengtas tinklais. Kai Jėzus praėjo, perpjovė visus tinklus, o paskui nubrėžė didžiulį švento kryžiaus ženklą ir išnyko“ (Šv. Faustinos dienoraštis, 133 p.).
Viešpats gausiai mus laimina. Viešpats išlaisvina mus iš nuodėmės pinklių, Jo Gailestingumas teikia mums džiaugsmą, kurio niekas negali iš mūsų atimti. Aną savaitę popiežius Pranciškus savo kasdieniame pamoksle ragino susirinkusiuosius: „Leiskime būti Dievo nustebinti, leiskime, kad Šventoji Dvasia mus nustebintų“. Būkime šiomis dienomis Šventosios Dvasios vedami. Gailestingasis Dievas stebina, gailestingasis Dievas gydo, gailestingasis Dievas išlaisvina. Šio kongreso dienomis leiskime Dievui mus nustebinti, kad pastiprinti malda ir liudijimais grįžtume į savo namus, parapijas ir toliau darbais bei veiksmais su dar didesniu džiaugsmu liudytume Dievo Gailestingumą kasdieniame gyvenime. Amen.
+ Gintaras GRUŠAS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Nacionalinio gailestingumo kongreso atidarymo šv. Mišių homilija Vilniaus arkikatedroje
2016 m. gegužės 6 d.