Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandienos Mišių atliepiamojoje psalmėje giedojome: „Viešpats laimins savo tautą, teiks jai ramybę“ (Ps 28). Tai yra ta viltinga mintis, kuria mes gyvename, su kuria švenčiame šią dieną. Dievas iki šiol laimino ir toliau yra pasirengęs laiminti ne tik mūsų asmeninį, bet ir tautos kelią.
Kad galėtume suprasti tą pažadą, mums reikia pažinti Dievo žodį, pažinti mūsų Išganymo istoriją, kaip Dievo pažadai pildosi laiko tėkmėje. Bet turime sugebėti taip pat ir pritaikyti tą Dievo žodį mūsų dienoms, mūsų erai. Dievas visada yra šalia mūsų, net sunkiausiuose momentuose, tamsiausiu metu. Jis niekada mūsų neapleidžia. Bet mes turime sugebėti įsiklausyti į Jo balsą, matyti Jo veikimą tarp mūsų. Tada ir viltis niekada mūsų neapleis. Tai yra Dievo ištikimosios meilės slėpinys ‒ kad Jis myli savo tautą, ją laimina ir lydi. Bet turime ir suprasti Dievo tokį kvietimą. Ir tam mes galime pažvelgti, kaip Jis veikė istorijoje.
Šiandienos pirmajame skaitinyje girdime apie Nojų ir tuometinę nuodėmę, išplitusią pasaulyje, ‒ kaip žmonės nusisuko nuo Dievo ir nebepaisė Jo nurodymų, Jo nurodyto kelio. Ir Dievas vieną kartą, tada antrą, trečią, ketvirtą sudaro savo sutartį su žmonija – pirmiausia su Adomu, paskui, kaip girdėjom šiandien, su Nojumi. Tada su Abraomu, Moze, Dovydu. Tos sudarytos sandoros liudija Dievo meilės pažadą būti šalia ir žmonių nusisukimą nuo Dievo, pasisukimą nuodėmės link, iki sulaukiame Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus, kuris sudarė naująją sandorą – amžinąją sandorą, ją mes švenčiame kiekvienose Mišiose. Tai yra Dievo pažadas mus lydėti ir laiminti. Mus mylėti.
Šiandienos Evangelijoje girdime, kaip kantriai Jėzus siekia toliau mokyti savo mokinius. Girdime tą sunkumą jo balse, kai Jis sako: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“ (Mk 8, 21). Bet ar Dievas ir į mus taip nesikreipia? Lengva šiandien ir mums nesuprasti, ką Dievas nori pasakyti, nesugebėti eiti tuo keliu. Mes taip pat sunkiai išmokstame Dievo pamokas, gyvenimo pamokas. Kaip dažnai darom tas pačias klaidas! Dažnai savo asmeninės laisvės vardan nusidedam, nusisukam nuo Dievo – tai yra netikroji laisvė, savęs apgaulė, kuri veda pražūtin.
Šiandienos valstybinė šventė yra proga visų pirma žvelgti į praeitį, prisiminti, kaip mes čia atsiradome, ir apmąstyti, ką mes esame išmokę iš tų, kurie sukūrė mūsų laisvę. Tai yra pamokos apie meilę Tėvynei istorijoje, tai yra pamokos apie aukos dvasios svarbą mūsų gyvenimuose. Tas laisvės kelias, valstybės kūrimas, jos gynimas, atgavimas – kiek reikėjo ištvermės ir aukos tiems, kurie atkūrė mūsų valstybę! Ir kiek panašumų su šia diena… Nebuvau anksčiau pagalvojęs, kad Nepriklausomybės pradžioje mūsų Lietuvoje siautėjo epideminis, pandeminis gripas. 1919 metais, ką tik valstybei pradėjus eiti pirmuosius žingsnius, mūsų tėvynainiai irgi nešiojo kaukes. Lietuvos kariuomenė, kuri buvo tik pradėjusi formuotis, trys tūkstančiai karių susirgo tuo gripu. Bet gal jis juos užgrūdino. Gal ir visuomenę užgrūdino kitiems laisvės žingsniams: kai buvo statoma nepriklausoma valstybė, kai reikėjo ginti tą nepriklausomą valstybę nuo priešų, kai mūsų savanoriai partizanai turėjo išeiti į miškus, į dar didesnius nepatogus negu tuose pirmuose žingsniuose.
Bet šiandien yra diena švęsti, džiaugtis ir dėkoti už mums skirtą laisvę. Ir Dievas, turėdamas begalinį humoro jausmą, duoda mums šiandien dvigubą šventę – retai Vasario 16-oji sutampa su Užgavėnėmis. Tai švęskime šiandien, nors ir kitaip, nors dar nesusirinkę kartu, bet švęskime savo širdyje, dėkodami Dievui už tą laisvę, kuri mums yra duota.
O rytoj žvelgsime į ateitį. Gavėnia prasideda rytoj. Šiandien švenčiame Tėvynės laisvę, o rytoj vėl dirbsime, siekdami užtikrinti, plėsti tą laisvę savo širdyse. Gavėnios metas skirtas mums padėti tapti laisvesniais žmonėmis. Gavėnios praktikos – malda, pasninkas, gailestingumo darbai – skirti tam, kad mus išlaisvintų iš tų dalykų, kurie varžo mūsų vidinę laisvę, kurie siekia mus apgauti. Gavėnios darbai augina ne tik mūsų aukos dvasią, bet ir tikros meilės įgūdžius, kurie taip būtini, kad laisvė klestėtų.
Rytoj taip pat pradėsime vėl švęsti Eucharistiją su bendruomene, palaipsniui grįždami. Bet svarbu ne tik apribojimų mažinimas – ne tik jame slypi mūsų augimas laisvėje.
Prie laisvės sąvokos yra pora skirtingų priėjimų. Mes turime savo asmeninę laisvę. O iš jos kyla ir mūsų bendruomenės, visuomenės, Tėvynės laisvės sąvoka. Ir tarp jų negali būti priešpriešos. Iš mano tikros laisvės auga Tėvynės laisvė, tautos laisvė. Mano laisvė ją užtikrina. Mes turime visada prisiminti, kad Dievas mus sukūrė iš meilės, dėl meilės. Tam yra duota mums laisvė – kad mes galėtume tikrai mylėti. Pirmiausia ‒ kad augintume santykį su Dievu, o tada taip pat ‒ kad mokėtume mylėti vieni kitus.
Mes kartais apie laisvę mąstome kaip vaikai ‒ laisvė nuo kažko. Nepriklausomybė, kad galėčiau daryti, ką noriu. Mes visi išgyvenom tokią paauglystę. Ir aš prisimenu, kaip bandydavau išreikalauti iš tėvų, kad galėčiau išvažiuoti kur nors, grįžti vėliau, daryti, ką noriu, užsidirbti pinigų, kad galėčiau nusipirkti to, ko aš noriu. Bet po kiek laiko mes išmokstame, kad visada liekame priklausomi vieni nuo kitų šeimoje. Net užaugę vaikai turi pareigas tėvams. Mes niekur nedingstam. Panašiai būna ne tik šeimoje, bet ir visuomenėje, ir tautoje. Ši pandemija ypatingu būdu tą pamoką mums primena – kiek mes esame priklausomi vieni nuo kitų. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Popiežius Pranciškus taip dažnai kartoja šią tiesą – kad mūsų laisvė reikalauja matyti kiekviename kitame žmoguje savo artimą, kad mes turime rūpintis kitais ir mūsų bendrais namais. Laisvę padeda užtikrinti visi, kurie aukojasi ir myli siekdami bendrojo gėrio.
Per ateinančią Gavėnią dažniau paimkim į rankas Dievo žodį, kad išmoktumėm išgirsti jį mums kalbantį, mus vedantį išminties, meilės ir laisvės keliu. Patarlių knygoje Dievas mums kalba apie išmintį: „Dabar tad, mano vaikai, klausykite manęs; laimingi yra tie, kurie laikosi mano kelių. Klausykitės pamokymo ir būkite išmintingi; jo neatmeskite! Laimingas žmogus, kuris manęs klauso, ateidamas kasdien anksti prie mano vartų, budėdamas prie mano durų. Juk kas randa mane, randa gyvenimą ir gauna malonę iš Viešpaties“ (Pat 8, 32‒35). Girdisi Jėzaus pamokymas apaštalams: ateikite, supraskite ir būsite laimingi, būsite palaiminti.
Kaip anksčiau giedojome, tegu šie žodžiai išsipildo mūsų kiekvieno gyvenime ir tegu lydi mūsų Tėvynės kelią: „Viešpats laimins savąją tautą, teiks jai ramybę.“ Amen.
Arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas
Pamokslas, sakytas 2021 metų vasario 16-ąją, Valstybės atkūrimo dieną, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje