Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandienos pirmajame skaitinyje girdime, kaip Viešpats norėjo, kad žmonės klausytų Jo žodžio. Dievas kalba, o žmogus neklauso. Besikartojanti istorija nuo pat pasaulio pradžios: Liuciferis, kuris atsisako tarnauti, Adomo ir Ievos neklusnumas, kuris užtraukė pirmąją nuodėmę, ir to pasekmė – jų vaikų – Kaino ir Abelio neklausymas. Brolis broliui pavydi, brolis brolį nužudo. Ir psalmėje vėl girdime tą šauksmą: „O kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja“ (Ps 95), ‒ ir jei išgirsite ir eisite tuo taku, kurį aš jums rodau, jūs būsite manoji tauta, būsite manosios karalystės dalis.
Ką Dievas, Jėzus, Evangelijoje sako apie karalystę, tinka ir mūsų Tėvynei: „Kiekviena suskilusi karalystė bus sunaikinta ir namai grius ant namų“ (Lk 11, 17). Suskilusios karalystės pavojus yra žinomas ir minimas ir mūsų himne: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.“
Kovo 11-osios stiprybė buvo ir yra vienybė sprendžiant sunkias problemas. Ar mes matome mus supančius pavojus šiandien? Per dažnai mes kovą su demonu, su velniu, jo veikimu supainiojame su kitų žmonių demonizacija. Kiti žmonės mūsų tautoje nėra mūsų priešai. Kiti žmonės visame pasaulyje nėra mūsų priešai. Velnias, kuris veikia ir išjudina juos, yra mūsų priešas, o visi kiti yra mūsų broliai ir seserys. Velnio vienas iš vardų diabolos – tas, kuris skaldo ir dalina. Ir taip gražiai sužaidžia du žodžiai: diabolos ir dialogos – išskyrimas ir dialogas, gebėjimas susikalbėti, ieškoti bendro kelio mūsų bendruose namuose. Taip svarbu mums eiti dialogo keliu. Ir tai daryti palaipsniui, ne siekiant nugalėti kitą, o kartu pasiekti bendrą tikslą, kaip Kovo 11-ąją pasiekėme laisvę.
Taip, Kovo 11-ąją pasiekti laisvės paskelbimą reikėjo įvairų partijų, judėjimų, tautinių grupių, religijų bei įvairių pasaulėžiūrų Lietuvos gyventojų bendro sutarimo. Ką tai reiškia mums šiandien? Ir šiandien Dievas mus kviečia išgirsti Jo balsą. Ką Jis mums šiandien sako? Tą patį, ką Jis visada sakė. Jis visą įstatymą sudėjo į du sakinius: mylėkite Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį (plg. Mk 22, 37. 39).
Labai pranašiškai čia, šioje Arkikatedroje, prieš daugiau negu dvidešimt penkerius metus šv. Jonas Paulius II įžvelgė mūsų laisvės kelią, kurį tuo metu pradėjome ir dabar tęsiame. Jis čia dvasininkams sakė: „Jums tenebūna nei nugalėtojų, nei pralaimėjusiųjų, o vien tik vyrai ir moterys, kuriems reikia padėti išsivaduoti iš klaidų. Tebūna vien žmonės, kuriems reikia padėti išsivaduoti iš prievartos, smurto, žmogaus teisių išniekinimo, taip pat ir psichologinių to padarinių. „Pralaimėjusiems“ derėtų įsidėmėti, jog neužtenka vien prisiderinti prie pasikeitusios visuomenės padėties: geriau būtų nuoširdžiai atsiversti ir, jei būtina, netgi atsilyginti. „Nugalėtojus“ iš naujo derėtų paraginti atleisti, kad įsitvirtintų tikroji taika, išauganti iš įgyvendintos gailestingumo ir meilės Evangelijos.“
Jono Pauliaus žodžiai, mums skirti prieš daugiau nei dvidešimt penkerius metus, ir šiandien yra ne mažiau aktualūs. Tai yra pavyzdys nuodėmės pasekmių, plačiai palietusių ne tik mūsų tautą, bet ir visą žmoniją. Gavėnia, kurią mes dabar išgyvenam, yra atsivertimo ir susitaikinimo metas. Bet taip pat čia yra mūsų viltis: gailestingasis Dievas ne tik atleidžia mūsų kaltes, bet ir gydo mūsų žaizdas. Dažnai mes ieškom trumpiausio kelio. Bet jis ne visada yra efektingas, o kartais yra pavojingas, kad ir kaip šiomis dienomis diskutuotume apie smurto problemas.
O ką Dievas mums šiandien kalba apie smurtą? Tame pačiame Dekaloge Jis moko mus vienu žodžiu Nežudyk. Šis Nežudyk Dekaloge apima ne tik žmogžudystę, ne tik abortą, bet ir fizinį smurtą; apima patyčias, pažeminimus, psichologinį smurtą, nes ir žodžiais galima savo artimą nužudyti. Nepamirškime, kad smurtą bandyti stabdyti smurtu yra klaidingas kelias. Mes žinom, kad tėvai, mokytojai, darbdaviai negali pamokyti kitų nesmurtauti, jei patys smurtauja. Smurtavimas žodžiais socialinių tinklų apkasuose iššaukia tik daugiau smurto. Jonas Paulius ragina matyti vien žmones, kuriems reikia padėti išsivaduoti. O iš Šventojo Rašto paimtame pal. Jurgio Matulaičio vyskupystės šūkyje mums irgi yra pamoka šiandien „blogį nugalėti gerumu“.
Brangūs broliai ir seserys, smurto priežastys mūsų visuomenėje yra įvairios ir negali būti redukuojamos tik į lyčių skirtumą, apie kurį tiek daug kalbama pastaruoju metu. Tai yra svarbus ir skaudus aspektas. Bet smurtas yra problema, kurią mums reikia spręsti visapusiškai. Nuo vaikų iki vyriausiųjų mūsų visuomenės narių ‒ turime toliau dirbti stabdydami įvairiausias smurto formas. Dalis tų šaknų yra, deja, iš sovietmečio, kai visoje visuomenėje vyravo išlikimo kova ir sistemos įdiegti tarpusavio santykiai, statyti ant melo ir nepasitikėjimo vienų kitais.
Tarp pirmųjų mano prisiminimų yra pirmas kartas penkiom dienom atvykus į Lietuvą 1979 m. Prisimenu tą bendravimo kultūrą parduotuvėse ir valgyklose, sąlygotą įsivaizduotų kovų už būvį ir savisaugą. Tai yra ta visuomenė, iš kurios mes kylame. Bet smurtą lemia ir kitos priežastys: piktnaudžiavimas alkoholiu ir priklausomybių problemos, sužeistų asmenų žaizdos, kurios skatina juos smurtauti prieš kitus. Tai kyla taip pat iš netikros laisvės sąvokos, kuri prisideda prie smurto visuomenėje, ‒ kai savo geismų ir aistrų tenkinimą vadiname laisve ir kai puikybe, gobšumu, garbės troškimu pateisiname įvairias smurto formas prieš savo brolius ir seseris. Ir tai tęsiasi nuo Kaino ir Abelio laikų.
Kas gali sutvarkyti šią problemą mūsų visuomenėje? Turiu prisipažinti, kad man nerimą kelia kai kurie argumentai, kuriuos aš girdžiu: girdėtas noras arba net teigiamas būtinumas, kad kas kitas ateitų ir priverstų mus susitvarkyti, nes, atseit, mes patys nesugebame. Ar tai tik ne ilgesys kažkokios diktatūros?
Laisvė, kurią šiandien švenčiame, reikalauja, kad pirmiausia mes dėtume visas pastangas patys susitvarkyti savo namus. Nei iš rytų, nei iš vakarų mūsų išganymas neateina. Ateina iš Dievo, kuris mus veda ir nušviečia mums kelią, kad mes galėtume kartu dirbti, kurti visuomenę be smurto.
Kovo 11-oji Nepriklausomybės įgyvendinimu įformino mūsų Konstituciją. Ten suverenitetas priklauso tautai. Ten primenama, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas. Todėl taip svarbu, kad visi valstybės atstovai, visų religijų ir tautybių atstovai ir galiausiai visi piliečiai dirbtų kartu, padėtų kiekvienai šeimai ir kiekvienam žmogui. Jono Pauliaus žodžiais tariant: „Tebūna vien žmonės, kuriems reikia padėti išsivaduoti iš prievartos, smurto, žmogaus teisių išniekinimo, taip pat ir psichologinių to padarinių.“
Visi, visų tradicinių krikščionių religijų Lietuvoje atstovai šią savaitę pasirašė pareiškimą. Noriu atkreipti dėmesį į jo pabaigą. Ten rašėme: „Skatiname visų bendradarbiavimą kuriant visuomenę be smurto ir patyčių, kurioje kiekvieno jos nario santykiai su kitu būtų grindžiami abipuse pagarba ir artimo meile. Siekdami supratimo ir dialogo atpažinkime, jog už įsitikinimų ir pažiūrų įvairovės slypi mus jungiančios bendros žmogiškosios pamatinės vertybės.“
Švęsdami mūsų laisvę nepamirškime niekad, kad mes visi esame Dievo vaikai. Mes visi esame vienos laisvos tautos piliečiai. Jei įsiklausysime į Dievo balsą ir eisime Jo nurodytu keliu, mes džiaugsimės laisve, Dievo palaima mūsų gyvenime, šeimose ir visuomenėje. Amen.
+Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Pamokslas, sakytas 2021-03-11 Šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną