Sakramentalijos

Sakramentalijos — tai Bažnyčios įsteigti ženklai, per kuriuos teikiamos dvasinės malonės, pašventinamas žmonių gyvenimas, pasirengiama priimti Dievo duotus ženklus — sakramentus.

Sakramentalijas — dvasininko ir pasauliečių maldas — palydi kryžiaus ženklas, rankų uždėjimas ir Krikštą primenantis pašlakstymas švęstu vandeniu. Taip pašventinami: valgis, tam tikros vietos, daiktai, krikščionišką religingumą primenantys ženklai.

Namų palaiminimas

Pagal seną, gražią tradiciją parapijos kunigai nuo Advento pradžios lanko ir laimina bažnyčios parapijos teritorijoje gyvenančių parapijiečių namus. Ruošiantis namų palaiminimui pagrindiniame namų kambaryje reikia paruošti kryžių, uždegti žvakutę, pakviesti visus šeimos narius į bendrą maldą. Norinčius pasikviesti kunigą į savo namus kviečiama kreiptis į parapijos kunigus.

Pašventinimai

Palaiminimai ir pašventinimai teikiami daiktams, kurie glaudžiai susiję su krikščionių gyvenimu, ugdo pamaldumą, padeda atsiverti Dievui. Pašventi, palaiminti — tai dėkoti ir garbinti Dievą, melsti pagalbos, Jo garbei paskirti asmenis ar daiktus. Tai tikinčiųjų pastanga malda apimti visas gyvenimo sritis ir saugotis nuo piktojo įtakos. Bažnyčioje paprastai šventinami religinio turinio paveikslai, kryžiai, Dievo globą primenantys medalikėliai, žvakės ir pan. Norinčius ką nors palaiminti, pašventinti kviečiama kreiptis į parapijos kunigus.

Krikščioniškosios laidotuvės

Šiuo savo patarnavimu Bažnyčia nori ir pabrėžti veiksmingą bendrystę su mirusiuoju, ir įtraukti į ją laidoti susirinkusią bendruomenę, skelbdama jai amžinąjį gyvenimą. Laidodama savo narius Bažnyčia turi progą išgyventi Kristaus Prisikėlimo — Velykų slėpinį. Žmogiškai sunku skirtis su tais, kurie buvo mums brangūs ir mieli. Tikėjimas Dievu, Kristaus prisikėlimu iš numirusių, amžinojo gyvenimo pažadas visiems krikščionims teikia viltį, kad žmogus, peržengęs mirties slenkstį, neišnyksta, bet stoja Viešpaties akivaizdon. Kristaus kryžius ir Velykų žvakė yra priminimas, kad pats Dievas prisiėmė žmogaus kančią ir mirtį, bet prisikėlė gyvenimui. Kiekvienas, kuris priima žmogumi tapusį, mirusį ir prisikėlusį Dievą Jėzų Kristų, tas atsiveria amžinojo gyvenimo džiaugsmui. Kristuje sudėtos visų krikščionių viltys. Dėl šio patarnavimo reikėtų tartis su parapijos kunigais.

Kodėl malda palydime mirusį krikščionį?

Malda už mirusįjį — tai krikščionių bendruomenės solidarumo, bendrystės ženklas. Per maldą krikščionis pavedamas Dievui, kuriuo gyvendamas žemėje stengėsi pasitikėti. Tai kilniausia dovana mirusiajam, gailestingumo prašymas. Per maldą krikščionys dalyvauja šventųjų bendravimo slėpinyje, per tikėjimą patiria ryšį su tais, kurie iškeliavo į amžinybę pirma mūsų. Malda už mirusį teikia paguodos ir jo artimiesiems, nes išreiškia žmonių bendrystę, norą vienas kitą palaikyti ir stiprinti.

Šventos Mišios už mirusįjį

Pati svarbiausia malda už mirusįjį — tai Šv. Mišios. Jos dažniausiai aukojamos tą dieną, kai krikščionis laidojamas. Šv. Mišiose kviečiami aktyviai dalyvauti ir drauge melstis visi mirusiojo artimieji, giminės, draugai, bendradarbiai ir kaimynai.

Mūsų krašte gyvuoja tradicija prisiminti mirusius žmones jų laidotuvių dieną, praėjus septynioms dienoms, trisdešimčiai dienų ir metams po krikščionio mirties. Mirusiųjų paminėjimams susirenkama į Šv. Mišias, aplankomas kapas, pabendraujama su artimaisiais kukliose vaišėse. Mirusiojo paminėjimas — tai proga susitikti gyviesiems, atnaujinti bendrystę ir krikščionišką tikėjimą, kuris neretai atšąla.

Šv. Mišiose už mirusius esame kviečiami dalyvauti pilnai ir aktyviai — atsakinėti į kreipinius ir priimti Šventąją Komuniją — taip išreikšti savo tikėjimą, bendrystę su mirusiais krikščionimis. Jei dėl sunkių nuodėmių Komunijos priimti negalime — atliekame Išpažintį.

Aktualūs klausimai

• Apie parapijoje gyvenusio krikščionio mirtį kaip galima anksčiau pranešti parapijai, kad būtų galima sutarti dėl Šv. Mišių ir laidotuvių laiko.
• Į laidotuves patariama nenešti prabangių vainikų ar didelių gėlių puokščių, bet mirusiojo artimiesiems įteikti auką. Taip bus suteikta reikalinga parama, kurią artimieji galės panaudoti savo nuožiūra: išlaidoms padengti ar geriems darbams mirusiojo atminimui pažymėti.
• Bažnytinės laidotuvės turi būti teikiamos tik tiems, kurie gyvendami tikėjo Jėzumi Kristumi, praktikavo Katalikų Bažnyčios skelbiamą tikėjimą arba parodė aiškių atgailos ženklų.
• Gerbiant iškeliavusiųjų atminimą artimiesiems nereikėtų elgtis prieš mirusiųjų valią, nedaryti to, ko šie nenorėjo būdami gyvi.
• Kremacija (mirusiojo sudeginimas) neprieštarauja, kad laidotuvės vyktų pagal krikščioniškas apeigas. Nebent mirusiojo palaikų sudeginimas būtų atliktas siekiant paneigti krikščioniškąją kūno iš numirusiųjų prisikėlimo tiesą arba vaikantis egzotiškų rytų kultų. Pelenus dera laidoti urnoje šeimos arba atskirame kape.