Šv. Velykas, džiugią Prisikėlimo šventę, dalis mūsų visuomenės pasitinka smarkiai sunerimusi dėl teisingumo valstybėje stokos, kita dalis menkai tesidomi bendraisiais reikalais, rūpinasi tik savimi, o ne vienas drąsinasi palikti Tėvynę ir ieškoti vertesnio gyvenimo svetur. Kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir Jūs vertinate dabartinę mūsų visuomenės būklę? Pirmiausia tikiuosi įžvalgos, kokius vidinius, giluminius visuomenės procesus žymi čia išvardytieji ir daugeliui kasdien matomi išoriniai požymiai.
Rengimasis šv. Velykoms, Kristaus kančios išvakarių atmintis ir Jo Prisikėlimo džiaugsmo išgyvenimas mums teikia ypatingą progą apmąstyti ir suvokti, kad žemiškasis gyvenimas nėra ir negali būti tobulas. Išganytojas suteikė mums viltį ir parodė kelią, kuriuo eidami galime pasiekti Amžinąjį Džiaugsmą, tačiau tai nėra trumpas ir paprastas kelias. Jau esu ne kartą sakęs, kad žmonės veltui tikėjosi iš Nepriklausomos valstybės idealiai patogaus ir saugaus gyvenimo, nes santvarkos pasikeitimas savaime nepakeitė žmonių dvasios, jų moralinių nuostatų ir įpročių. Nerealistiški lūkesčiai ir vengimas pačiam aktyviai prisidėti prie valstybės kūrimo neša nusivylimą ir pyktį, kad kiti – ir Lietuvoje, ir užsienyje – gyvena geriau. Savanaudiškumas, prisitaikėliškumas, melagystės, kurios buvo ypač suvešėjusios sovietinėje tikrovėje, niekur neišnyko. Su ydomis – pirmiausia savo – kiekvienas žmogus, o ir visa visuomenė turi nuosekliai grumtis ilgus metus.
Nors sunku nematyti problemų, kurias minite, tačiau išdrįsiu pasakyti, kad man kelia nerimą ir tam tikras mūsų visuomenės, žiniasklaidos aklumas, kai visiškai nepastebimi geri dalykai, nuoširdžios pastangos, netgi pasiaukojamas nesavanaudiškas daugelio žmonių darbas. Ar tikrai gyvename blogiau nei prieš 20 metų, ar tikrai esame alkanesni ir labiau nuskurdę? Ar esame dar toliau nublokšti į pasaulio užkampį, o gal vis dėlto labiau įsitraukiame į Europos ekonominį ir kultūrinį gyvenimą? Jautrumas akivaizdžioms blogybėms, išgarsintiems konkretiems neteisingumo atvejams neturi užgožti šviesos, kuria dalijasi šimtai aplink mus esančių žmonių. Pirmiausia nuoširdžiai susigrumkime su pavydu ir tingumu savyje, užuot lengvabūdiškai pasidavę kiekvienam raginimui įveikti blogį išoriškais šūkiais ir akcijomis.
Neretai pagalvoju, kad labai sėkmingas Piktojo veikimo būdas yra sėti tarpusavio nepasitikėjimą, įdiegti mintį, kad „nieko gero čia toje Lietuvoje negali būti“. Mes akivaizdžiai per lengvai pasiduodame nežinia kieno ir kokiu tikslu mestiems įtarimams, kad tas ar anas yra susitepęs, nesąžiningas, piktavalis. Lygiai greitai apsvaigstame nuo pasakojimų, kad svečiose šalyse „ir jaučiai midų geria“. Supraskime, kad toks neatsparumas gandams, šmeižtams, įtarinėjimams ir paikoms vilionėms – tai irgi yra mūsų sužeistos dvasios padarinys. Žinoma, nėra lengva puoselėti tautos vienybę, valstybės piliečių susiklausymą, kai akis bado socialinio solidarumo stoka ir vis pažeidžiamas elementarus padorumas. Tačiau neturime leisti, kad mus išdraskytų kaip ryšulį žabų, kuriuos po vieną taip lengva sulaužyti.
Daugeliui žmonių Kristaus prisikėlimas reiškia didžiąją Permainą ir amžiams atveriamą šviesos kelią. Tačiau kodėl tiek daug žmonių nesijaučia gyveną tos Permainos malonėje? Gal tai žinojimo yda? O gal tikėjimo paviršutiniškumas? Ar nei viena, nei antra?
Mažas vaikelis yra visiškai atviras tikėjimui, jis tiesia rankutes į mamą ir į Dievą su visišku pasitikėjimu. Tačiau augdamas žmogus vis dažniau klausia, abejoja, ieško ir nusivilia. Kai jį supa šeima, kuri puoselėja iš kartos į kartą perduotą žinią apie mūsų Pirmųjų Tėvų nuopuolį, Išganytojo atsiuntimą ir Prisikėlimo tikrovę, tikėjimas tampa vis sąmoningesnis. Jis brandinamas kiekvieną sekmadienį, kuris primena Velykų džiaugsmą. Bendravimas su Kristumi tampa tokia savaimine ir todėl būtina kasdienybės dalimi, kad be jos gyvenimas tiesiog neįsivaizduojamas. Deja, jau tik mažuma šeimų yra darnios ir turi savyje bei perduoda daigų tikėjimo grūdą. Žmogus, kuriam apie Kalėdas ar Velykas pirmiausia primena pasikeitęs parduotuvių apipavidalinimas, vargiai gali nuolat gyventi viltį teikiančia, stiprinančia Prisikėlimo žinia, nes juk tuos zuikučius ir ančiukus jau kitą dieną po švenčių išmeta ar sukrauna į sandėlį dulkėti iki kitų metų. Bažnyčia džiaugiasi ir tais, kurie bent per Velykas ateina švęsti Eucharistijos, bent viena ar kita proga prisimeną esą krikštyti, Dievo mylimi ir visada laukiami sūnūs paklydėliai. Tačiau neturime apsigauti – be kasdienės maldos, be sekmadienio su Kristumi, be Dievo Žodžio skaitymo ir artimo meilės darbų Velykos yra ne tas pavasarinis spindulys, kuris įspindęs jau nepasiduoda, tampa nuolat saulėta diena, o tik tas rudeninis švystelėjimas pro sunkius debesis, kuris tik trumpai praskaidrina pilkas dienas.
Šv. Velykų išvakarėse gal tinka galvoti ir kalbėti ne tik apie Prisikėlimą amžinajam gyvenimui, bet ir apie mūsų žemiškąją ateitį, net ir nelabai tolimą. Žinoma, nėra žmogaus, kuris nenorėtų tos ateities šviesesnės, vertesnės. Deja, dažnai mums pritrūksta visus vienijančios krypties, mūsų kelio į orią ateitį ženklo. Kaip Jūs, Eminencija, tą kryptį, tą kelio ženklą apibūdintumėte? Kur jo žmonėms ieškoti?
Regiu, ypač tarp jaunimo, dvasinės stiprybės, nuoširdaus tiesos ieškojimo, pasišventimo bendriems darbams ir ištikimybės Kristui ženklų, kurie mane be galo džiugina. Matau Nepriklausomybės gynime užgrūdintos vyresniųjų stiprybės branduolį, nes mano tėvynė gal net sėkmingiau nei kitos šalys Europoje bando įveikti ekonominius sunkumus, vis žengia po žingsnį savarankiškumo keliu priimdama ryžtingų sprendimų. Tai reiškia ir naujus iššūkius, naujas pagundas, naujas tuo nepatenkintų jėgų pastangas kiršinti bei žlugdyti. Krikščioniška tapatybė, kurios centre – pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus orumo puoselėjimas – čia lieka mūsų stiprybės šaltinis. O krikščioniškoji tapatybė negali būti išlaikyta, pratęsta ir perduota kaip išoriškų deklaracijų rinkinys, kaip per šventes prisimenama ar įstatymų preambulėse įrašyta tradicija. Jos tvarumo laidas yra autentiškas tikėjimas Dievu. Tik Dievuje galime rasti atramą, tik iš Jo meilės ir išminties galime semtis galios, leidžiančios aiškiai skirti blogį nuo gėrio ir dauginti pastarąjį visomis jėgomis savo gyvenime ir mūsų visuomenėje.
Paprastai įsivaizduojama, kad brandžios visuomenės gyvenimą lydi ramybė. (Jokiu būdu ramybės nepainioju su sąstingiu ar net sustabarėjimu.) Tačiau kartais susidaro tokia padėtis, kad be ryžtingų protestų, be masinių sąjūdžių nebeįmanoma išsiversti. Kaip tokiais atvejais išsaugoti pusiausvyrą? Kokiais pavyzdžiais remtis?
Kai 1987 m. mitingu prie A.Mickevičiaus paminklo Lietuvoje prasidėjo atgimimas, aš buvau Romoje, vėliau – Olandijoje. Tačiau atidžiai sekiau tautos kelią į Nepriklausomybę ir galiu priminti, ką Jūs už mane geriau žinote – žmonės ryžtą nusimesti sovietinius pančius reiškė pirmiausia dainomis. Tuose dideliuose tautos susirinkimuose beveik nebuvo pykčio, ką ir kalbėti apie smurtą, įtūžį, grasinimus. Pyktį ir jėgą demonstravo raudonoji milicija, iš Rusijos platybių permesti kareiviai smogikai. Atgimimo metų mitinguose ir demonstracijose buvo pozityvus sutelktas didelės visuomenės dalies noras kurti savarankišką gyvenimą ir aiškus žinojimas, kas yra ta svetima jėga, kliudanti tai daryti.
Demokratinė tvarka suteikia įvairių galimybių pareikšti savo nuomonę apie tai, kas patinka ir kas nepatinka. Tačiau kiekvienas sąmoningas žmogus, ypač kiekvienas krikščionis, turi savęs paklausti, ar tikrai teisingas ir neabejotinas yra reikalas, dėl kurio mitinguojama, ar nėra taip, kad dėl kelių politikų, nedidelės grupelės ambicijų mėginama kelti visuomenę į neva „šventą kovą“. Nuolat girdžiu tokius skambius šūkius, tokius garsius pareiškimus, kokius net tikrai ypatingų permainų dienomis buvo vengiama dažnai kartoti. O ypač liūdna, kad vyrauja ne kurianti, pozityvi, bet nepasitenkinimo, pykčio, kerštingo atsilyginimo intonacija.
Taip, apie kai kuriuos iš Biblijos žinomus poelgius yra sakoma „šventas pyktis“, tačiau jam reikia tokių rimtų priežasčių, kokių nematau šiandienėje Lietuvoje. Priešingai, kadangi minime pal. Jurgio Matulaičio metus, tai noriu pacituoti, ką jis rašė savo „Dienoraštyje“ apie dvasininko pareigas raminti žmones tikrai kur kas sunkesnėmis ir sudėtingesnėmis aplinkybėmis 1919 m. pavasarį: „Tiek jau čia yra buvę Vilniuje trumpu laiku visokių pervartų ir valdžių. Kiek jau mane ir vieni, ir kiti nori įtraukti į savo politinį sūkurį. Dėkui Dievui, atsispyriau ir dabar saugosiuos.“ Būtent pal. Jurgio susivaldymas, ramybė, kantrybė ir nenuilstamas pozityvus darbas turėtų būti pavyzdžiu kiekvienam, o ypač tiems, kurie skelbiasi, jog nori pasitarnauti visai visuomenei.
Prisikėlimo šventę „Atgimimo“ savaitraštis pasitinka atgimdamas – smarkiai atnaujinęs savo „išvaizdą“ ir sutelktai siekdamas kuo solidesnio, nevienadienio turinio. Ką Švenčių proga galėtumėte palinkėti mūsų savaitraščiui ir mūsų skaitytojams?
Visiems leidiniams, visai žiniasklaidai labiausiai linkėčiau sąžiningumo ir įžvalgumo. Taip, nuomonės gali skirtis, tačiau pastangų išklausyti ir suprasti kitaip galvojančius, o ypač gerbti kiekvieno, apie kurį rašoma, orumą reikia stengtis ir mokytis. Tai ne tik profesinis gebėjimas – tokia nuostata pirmiausia kyla iš dvasinio nusiteikimo, jai reikia moralinio stuburo, todėl linkiu kliautis Dekalogu, kuris yra patvariausias vedlys tiesos paieškose.
Orientuojatės į visuomeniškai aktyvius, politika besidominčius skaitytojus, kuriems noriu palinkėti įvykius ir reiškinius vertinti vengiant tiesmuko radikalumo, bet aiškiai skiriant gėrį nuo blogio. Meldžiu Dievą, kad siųstų dvasių skyrimo dovaną, gėrio ir blogio skyrimo dovaną politikams, valdžios žmonėms ir žurnalistams. Viešpaties Prisikėlimas, kuriuo mums visiems parodytas kelias iš tamsybių, teperkeičia Jūsų dvasią.
Kalbėjosi Stanislovas Kairys