Brangieji,
Advento metą, Kristaus gimimo laukimą, kai saulė vos tepakyla ir tamsa užvaldo dienas, bandome prašviesinti degdami žvakeles ir įžiebdami papuoštų eglučių lemputes. Šviesią nuotaiką tikimės sukurti kvapniais imbieriniais meduoliais, bent mažomis dovanėlėmis, blizgančiais pasveikinimais. Tačiau čia pat nepamirštame pasiskųsti, padejuoti, koks sunkus gyvenimas, kaip nesiseka sutaupyti šventėms, kokia prasta politika. Taip padauginame niūrumo, pasėjame nusivylimą ir tampa nelengva prisiartinti prie mūsų Išganytojo prakartėlės su šviesos ir džiaugsmo nuskaistinta širdimi.
Dieviškasis Kūdikėlis nori, kad jį pasveikintume su visišku pasitikėjimu Dievo Malone, kuri mus lydi net didžiausiose negandose. Gimdamas kaip Tėvo siųstasis mylimasis sūnus, jis kviečia ir mus pasijusti Dievo vaikais. Kalėdos yra geriausia proga kiekvienam atrasti save kaip mylimą Dievo vaiką, su vaikišku nuoširdumu ir džiugesiu priimti pasaulį, kurį Aukščiausiasis mums padovanojo. Kaip tikina apaštalas Paulius, „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią“ (Rom 8, 14–15).
Ši Dvasia, jei tik jos prašome, padeda mums nesileisti, kad pyktis nuolat tvinktų, o su juo ir piktasis patogiai įsitaisytų mumyse. Ar tikrai taip daug blogio pasaulyje, kaip mums kartais atrodo? Pakelkime akis – kiek nuostabių dalykų Dievas sukūrė mūsų džiaugsmui! Koks gražus ir ilgas buvo šių metų ruduo! Kokiame ramiame krašte, palyginus su kitus užgriūvančiomis stichijomis, mes įsikūrę! Taip, žemiškasis gyvenimas nėra tobulas ir mus supantys žmonės nėra tobuli. Tačiau net šventieji buvo toli nuo idealo, kurio kartais tikimės iš kitų. Nes šventumas nėra tobulumas, tai tik bandymas savyje ir šiame pasaulyje įveikti blogį – įveikti blogį gerumu, kaip kvietė palaimintasis Jurgis Matulaitis, į kurio jubiliejinius metus žengiame.
Mūsų Popiežius Benediktas knygoje „Jėzus iš Nazareto“ gražiai atsako tiems, kurie pasigenda, kad žemėje gimęs Išganytojas kiekvieną paliestų visus sunkumus panaikinančiu savo buvimo spindesiu. „Gyvename šiame pasaulyje, kuriame Dievas neturi apčiuopiamybei būdingo akivaizdumo, tačiau galima jo ieškoti ir jį atrasti per širdies pakilimą.“ Būtent širdies pakilimo ir noriu visiems Jums labiausiai palinkėti. Širdies pakilimo, kuris leistų Kūčių vakarą iš tiesų įtikėti Jėzaus gimimu ir nuolatiniu veikimu šioje žemėje. Širdies pakilimo, kuris leistų Kalėdų rytą pabusti su tikru nušvitimu – esu mylimas Dievo vaikas.
O reikia labai nedaug ir pačių paprasčiausių dalykų. Tėvams pasidžiaugti savo vaikais. Vaikams pasidžiaugti savo tėvais. Geruoju paminėti mirusius, kurie žvelgia į mūsų Kūčių vakarienę iš aukštybių. Prie stalo drauge sukalbėtu poteriu padėkoti Dievui, kad gyvi sulaukėme šv. Kalėdų. Ir šviesioji žvaigždė, paskelbusi Jo Gimimą, nušvies naktį aplink mus, įveiks tamsumas mumyse. Sveikatos ir kantrybės Jums visiems, ramybės Jūsų šeimoms. Švęskime šventes pakylėta širdimi.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas