Mieli Broliai ir Seserys!
Viena iš tradicinių, tačiau primirštų kalėdinių pasakų vaizduoja skurdų našlaitį. Vaikas, kurio gyvenimas ir taip nesaldus, pasijunta ypač apleistas, nelaimingas, kai visi aplinkui skuba bėga švenčių ruošos šurmulyje. Jis vienišas ir alkanas klaidžioja po apsnigtas gatves, baugiai žvalgydamasis į šviečiančius langus, kur laimingi bendraamžiai šoka aplink papuoštą eglutę. Pasaka tam ir pasaka, kad turėtų laimingą pabaigą – stebuklų naktį miesto aikštės Prakartėlės Kūdikis ištiesia vaikui rankutę ir parodo kelią į jaukius, laukiančius namus.
Šiandien Lietuvoje kaip niekada anksčiau daug vaikų, kurie su liūdnu pavydu slapčia žvalgosi pro šviečiančius langus, už kurių adventinio vainiko žvakes sekmadieniais įžiebia darnios, viltingai ateitį pasitinkančios šeimos. Tik maža dalis tų vaikų apskritai neturi tėvų. Tačiau šventinių iliuminacijų fone itin žeidžiantį apleistumą, našlaitystę išgyvena ir tie, kuriuos naujieji emigrantai paliko su seneliais ar giminėmis. Ir tie, kuriuos antrą trečią šeimą kuriantys suaugusieji pavertė įrašais teismų nustatytų pasimatymų kalendoriuje. Ir tie, kuriuos alkoholio, tinginystės, vagiliavimo, pašalpinio gyvenimo ardomi vyresnieji stumia į neišbrendamo nusivylimo šešėlius. Be galo skaudų nepriteklių – dvasinę tuštumą – patiria ir tie, kurie apsupti gerovės, naujausių elektroninių niekučių, tačiau dienų dienas nesulaukia amžinai reikalus tvarkančių tėvų dėmesio ir atsakymų į savo paprastus vaikiškus klausimus.
Turime kiekvienas ką nors padaryti dėl tų vaikų, idant ramia sąžine pasitiktume ir švęstume Kalėdas. Gal galime įtikinti šventėms namo grįžtančius giminaičius uždarbiautojus, kad jų vaikams labiau reikia tėvų, nei svarų ar kronų? Gal galime padėti bedarbiui kaimynui kabintis į gyvenimą, suteikdami jam progą oriai užsidirbti, užuot parūpinę labdaros? Gal galime suremti pečius ir skatinti bei kurti tokią socialinę politiką, kad teiginys „mūsų valstybėje nėra vaikų namų“ taptų Lietuvos, o ne kokių tolimų šalių tikrove? Ne mažiau svarbu kiekvienam viduje, savo asmeniniame pokalbyje su Dievu atsiverti šiems skauduliams – Kūčių vakaro maldoje paprašykime Viešpaties, kad užlietų beglobius vaikelius dangiška malone. Būkime kartu su žmonijos vilties Nešėju, kai jis savo šventu gimimu šluosto silpniausiųjų, nuskriaustųjų ašaras.
Idant taptume Kūdikėlio Jėzaus bendradarbiais, Jo ištiesta ranka, rodančia našlaičiui praviras jaukių namų duris, Jo įrankiu guodžiant, stiprinant ir dalijantis meile su jos labiausiai stokojančiais, turime bręsti ir stiprėti savo tikėjime. Tik tikėjimas mums atveria kančios ir skausmo, kurio nestinga šioje žemėje, prasmę, atskleisdamas tvarų džiaugsmą išganymo tikrove, kuris nepraeis kaip šventės, nenubyrės kaip eglutės spygliai ir neištirps kaip varveklis prieš saulę. Tikėjimas nuo kalėdinės pasakos fantazijų ir molinių ar medinių Prakartėlės figūrų mus veda prie Įsikūnijimo slėpinio, kur viskas taip tikra ir gyva, jog paliečia net labiausiai sugrubusias širdis. Tikėjimas atskleidžia darnios ir tvirtos šeimos grožį ir laimę, nes Dievas, trokšdamas išgelbėti pasaulį, atėjo pas žmones mažu vaikeliu ir augo šeimoje.
Su Visuotine Bažnyčia įžengę į Tikėjimo metus, auginkime tikėjimą savo šeimose ir bendruomenėse, idant naujai atrastume savo krikščionišką tapatybę kaip veiklią ir kuriančią, guodžiančią ir įkvepiančią. Tenušviečia tikėjimas jūsų dienas kaip kelią į Betliejų rodanti žvaigždė nušvietė Palestinos akmenynus. Kalėdinio džiaugsmo jūsų namams – džiaugsmo, kad Viešpats mažu vaikeliu atėjo pas žmones ir lieka su mumis iki laikų pabaigos, kad per jį ir su juo mes visi turime be galo gerą dangiškąjį Tėvą.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas