Šiandien švenčiame Valstybės dieną, kuri laikoma Lietuvos valdovo karūnavimo diena. Pasikrikštijęs Mindaugas karūnuojamas ir šitaip to meto Europos valstybių sąraše atsiranda Lietuvos valstybė. Daugelį amžių mūsų krašto žmonės puoselėjo pasitikėjimą Viešpačiu. Šventasis Jonas Paulius II yra rašęs: „Visų tautų istorija yra pašaukta tapti išganymo istorijos dalimi, išties Kristus atėjo į pasaulį, kad atneštų išgelbėjimą visiems žmonėms“ (Jonas Paulius II, Atmintis ir tapatybė, 83). Mūsų valstybė su savo istorija taip pat yra Dievo plano dalis, o kiekvienas žmogus – pašauktas aktyviai šiame plane dalyvauti.
Taip dažnai Dievas trokšta mums dovanoti visa, kas geriausia: gyvybę, šeimą, žemę. Viešpats daug žada tam, kuris apsisprendžia būti su Juo. Jis vykdo savo pažadus ir žmogaus artimiesiems, jo tautai. Dievas kiekvienam iš mūsų, kaip Jokūbui, žada: „Aš būsiu su tavimi, visur tave sergėsiu, kur tiktai eisi <…>. Tavęs nepaliksiu.“ Evangelijoje girdėjome apie stebuklus – moters pagydymą ir mergaitės prikėlimą. Visgi mergaitės istorijoje buvo tokių, kurie juokėsi iš Jėzaus ketinimo. Žmonės dažnai juokiasi iš tų tiesų, kurių jie nesupranta ir netrokšta pažinti.
Nuo Mindaugo laikų ir mūsų tauta yra paženklinta Dievo pažadu būti su mumis. Pastarajame šimtmetyje per visus sunkumus Viešpats mūsų neapleido ir atvedė į laisvų valstybių bendrystę. Tačiau per tą laikotarpį buvo nemažai ir tokių, kurie ne tik nebetikėjo pažadais, bet ir patys nusisuko nuo Dievo. Buvo ir tokių, kurie šaipėsi ir tyčiojosi iš tikinčių Dievu, laukiančių laisvės kaip Jo stebuklo. Ir šiandien, mūsų laisvoje šalyje, esama tokių, kurie tyčiojasi ir šaiposi iš Dievo pažadų nusisukdami nuo Dievo, nepaisydami prigimtinio įstatymo ir negerbdami kitų gyvybės. Šiandien netrūksta ir tokių, kurie nebemato Dievo stebuklų, nebetiki, kad tik laikydamiesi Jo tvarkos galės sulaukti pažadų išsipildymo. Nepaisant to, krikščionis negali pasiduoti bendrai niūriai nuotaikai ar prarasti viltį. Dievas kiekvieną iš mūsų kviečia apsispręsti ir veikti. Apsispręsti svarbu tikėjimo ir laisvės kelyje, taip pat ir valstybės gyvenime.
Tikėjimas, kaip ir buvimas Valstybės dalimi, yra asmeninis pasirinkimas. Bažnyčioje tai – asmeninis santykis su Dievu ir visais kitais Bažnyčios nariais, o Valstybėje – bendrystė su visais piliečiais ir šios šalies gyventojais. Tai ne pasyvi patirtis, bet apsisprendimas gyventi bendruomenėje. Nors gimstame tautoje ir dažnas dar kūdikystėje būname pakrikštyti, nuo paauglystės turime apsispręsti. Bažnyčiai ir Tautai nėra nieko pavojingiau už abejingą ir pasyvų jos narį. Šis gyvenimas be meilės, vedantis į savanaudiškumą, ilgainiui tampa pavojingas pačiai santvarkai.
Kiekvieno iš mūsų asmeninis apsisprendimas ir įsipareigojimas išryškėja darbuose ir veikloje, labiau nei žodžiuose. Apreiškimo knygoje žmogui sakoma: „Prabusk ir stiprink, kas dar nenumirę! Aš nerandu tavo darbų, kurie būtų atlikti mano Dievo akivaizdoje. Todėl prisimink, kaip esi priėmęs ir išgirdęs; laikykis to ir atsiversk! Jeigu nebudėsi, aš ateisiu kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu.“ (Apr 3, 1-3).
Neleiskime abejingumui persmelkti įvairiausių mūsų gyvenimo sričių. Abejingas tikintysis – pasirodo Bažnyčioje tik per šventes, galbūt formaliai sukalba maldas, asmeniniame gyvenime nesilaiko tų principų, kurie neatsiejami nuo išpažįstamo tikėjimo.
Abejingas pilietis – tas, kurio elgesys kasdienybėje nesutampa su reiškiama Tėvynės meile. Požiūris į karinę tarnybą, mokesčių mokėjimą Valstybei – taip pat parodo žmogaus įsipareigojimą ir norą būti aktyviu bendruomenės nariu. Abejingumą savo šaliai demonstruoja valdžios žmonės, kurie viešai kalba apie dorą, skaidrų valstybės valdymą, o darbe iš tiesų vadovaujasi tik praktiniais sumetimais iš išskaičiavimo, nemoraliais politiniais susitarimais. Primerktos akys etikos klausimams veda korupcijos šaknų link. Kartais įsivaizduojame, kad pakanka to, jog valstybė bus sureguliuota įstatymais, visgi pirmiausia valstybės stiprybė yra sąmoningi ir apsisprendę piliečiai.
Toks sąmoningumas bręsta šeimoje. Kur visi šeimos nariai rodo dėmesį ir rūpinasi vieni kitais, ten klesti šeimos, atlaikančios visus sunkumus. Kai abejingumas įsismelkia į šeimas, jis pasireiškia minimalios pareigos atlikimu, kai užaugę vaikai aplanko savo tėvus tik didžiųjų švenčių proga, ar dirbantys tėvai neranda laiko pabendrauti su savo vaikais. Stiprūs šeimos ryšiai augina ir stiprią visuomenę.
Šventasis Tėvas naujoje enciklikoje „Laudato Si‘“ kviečia prabusti iš miego, susitelkti ir imtis permainų. Joje kalbama apie Integralią ekologiją, kuria kiekvienas kviečiamas rūpintis aplinka, tai yra ir savo santykiu su kitais mūsų bendruomenės nariais. Popiežius Pranciškus sako: „Kol egzistuojanti pasaulio tvarka yra bejėgė prisiimti savo atsakomybę, vietos asmenys ir grupės gali pasiekti realių rezultatų. Jie turi galimybę įdiegti didesnį atsakomybės jausmą, stiprų bendruomenės jausmą, pasirengimą ginti kitus, kūrybingumo ir gilios meilės savo kraštui dvasią. Jie taip pat rūpinasi, ką jie galų gale paliks savo vaikams ir vaikaičiams.“ (Laudato Si‘ 179).
Mes, kaip tikintieji ir kaip šios valstybės piliečiai, bendruomenės nariai, turime nuolat apsispręsti už meilę – meilę Dievui ir savo valstybei. Tam reikia pasitikėti, kad Dievas yra su mumis, ir kasdien imtis konkrečių veiksmų. Melskime, kad mums ir mūsų šaliai Viešpats suteiktų vilties, kad net sunkiausiais momentais Jis pasilenkia prie mūsų, suteiktų ištvermės nepaliauti melstis už save, savo šeimą, aplinkinius, savo valstybę ir jos ateitį.
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
Gintaras GRUŠAS
2015 m. liepos 6 d., Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena, Vilniaus Arkikatedra bazilika