Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
sveikinu jus su šventom Kalėdom. Lai tai būna džiaugsmo šventė mums visiems.
Sveikinu Apaštalinį Nuncijų, brolius vyskupus, sveikinu brolius kunigus, seses vienuoles. Ypač sveikinu Amerikos kariuomenės kapelioną, kuris yra čia su Amerikos kariais šį vakarą ir jungiasi su mumis maldoje. Sveikinu ir visus jus, čia susirinkusius, ir visus, kurie stebi ir klauso Šv. Mišių transliaciją.
Šio vakaro Evangelijoje girdėjome Angelo žodžius, kuriuose slypi šios šventės esmė: „Šiandien mums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 11). Tai Dievo plano ir pažado, duoto karaliui Dovydui, išsipildymas. Dievas per pranašą jam sakė: „Aš pakelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Tavo namai ir tavo karalystė bus amžina, tvirti mano akivaizdoje. Tavo sostas bus tvirtas amžinai“ (1 Met 17, 11).
Jis yra Viešpats, tai reiškia Karalius. Jis yra Mesijas, tai reiškia, kad paties Dievo pateptas būti Karaliumi ir amžinai viešpatauti.
Tą pačią žinią girdėjome pirmajame šiandienos skaitinyje iš pranašo Izaijo: „Nes kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas. Jis bus mums valdovas. Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“. Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę“ (Iz 9, 5─6).
Angelas primena, kad mums gimė Išganytojas, Gelbėtojas, tas, kuris mus išgelbės iš nelaisvės. Pats Jėzus savo tarnystės pradžioje savo misiją apibūdino sakydamas: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams, pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems regėjimo, siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Iz 61, 1).
Apie belaisvius kalbant, mūsų mintys šiandien linksta prie Ukrainos ir Palestinos ir kitur, kur vyksta karai. Šiandien, Kalėdų naktį, Betliejuje nėra didelių iškilmių kaip įprastai. Dėl ten vykstančio karo. Melskimės. Melskime Viešpatį taikos. Melskime Taikos Kunigaikštį, Jo užtarimo, kad pasaulyje vėl būtų taika.
Bet Dievo planas yra išgelbėti mus ne nuo fizinės mirties, bet nuo dvasinės, amžinosios mirties. Išlaisvinti iš nuodėmės pančių, suteikti regėjimą dvasioje, kad nepatektumėm į priešo spąstus.
Šiandien daug kas sako, kad jiems nebereikia Gelbėtojo ar Išganytojo. Sako: „Aš gyvenu, kaip aš noriu. Dievo įstatymai mane varžo. Varžo mano laisvę.“ Jie tampa kaip įkaitai, kurie pradeda simpatizuoti pagrobėjams. Lygiai prieš 50 metų Stokholme, nesėkmingai bandant apvogti banką, įkaitais buvo paimti keturi žmonės, kurie pradėjo simpatizuoti savo pagrobėjams. Įvairių tokių situacijų yra pasikartoję, nors tai nedažnas fenomenas. Po Stokholme įvykusio nesėkmingo banko apvogimo buvo pradėta įvardyti ta tendencija, kai įkaitai ima stoti į savo persekiotojų pusę. Ji pavadinta Stokholmo sindromu. Bet dažniau žmogus per savo aistras pakliūva į kokią nors priklausomybę. O kai kiti nori jam padėti, jį išlaisvinti, žmogus priešinasi. Jis susitapatina su savo priklausomybe. Ji atrodo jam kaip brangus draugas, tapęs jo tapatybės dalimi, ir kovoja, kad nebūtų iš jos išlaisvintas, nuo jos atskirtas.
Dievo gelbėjimo misija, Dievo planas byloja apie tai, kaip jis ateina mūsų išlaisvinti, kad mes iš tikrųjų būtume laisvi ir laimingi čia ir amžinybėje, Jo amžinojoje Karalystėje. Audrų supamame ir tamsoje skęstančiame pasaulyje angelai ir mums šiąnakt taria: „Nebijokite! (Lk 2, 10)“ Nebijokite. Nebijokite gyventi šviesoje. Ne dirbtinėje šviesoje, kuri puošia mūsų eglutes, mūsų miestą. Bet Jo meilės šviesoje. Kuri apglėbia kiekvieną žmogų. Ir pripildo mus tuo džiaugsmu, kurio šio pasaulio malonumai negali duoti.
Tą girdėjome antrajame skaitinyje, kai apaštalas Paulius sako: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžio Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 11). Ir angelai piemenims duoda ženklą: „Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 12).
Įsikūnijusi Dievo Meilė apsigyveno tarp mūsų. Nebijokime savo maldomis ir savo meile apkabinti ir priimti Jį naujai į savo gyvenimą. Leiskime, kad Jis padarytų ir išlaikytų mus laisvus. Taip gražu šį vakarą matyti tiek daug vaikučių Katedroje šiose Mišiose. Tie vaikai ir mums yra ženklas. Ženklas, todėl kad vaikai ištiesia rankas ir nori būti apkabinti, nori būti mylimi. Jėzus yra mums ženklas Dievo, kuris nori, kad mes Jam grąžintume tą meilę, kurią Jis mums suteikė.
Šią naktį ir toliau atsiliepkime į Dievo meilę su meile.
+Gintaras Grušas
Pamokslas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje švenčiant Piemenėlių šv. Mišias 2003 metų gruodžio 24 dieną