Vasario 2-ąją, per Kristaus Paaukojimo šventę, Vilniaus arkivyskupijos vienuoliai ir vienuolės kartu su ganytojais minėjo Pašvęstojo gyvenimo dieną. Šventę Kurijoje pradėjo arkivyskupas Gintaras Grušas, pasveikindamas vienuolius ir palinkėdamas tvirtai viltis Dievo pažadais šiame ir būsimajame gyvenime. Kaip pavyzdį ganytojas minėjo garbingąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, kuris, nors ir nebūdamas vienuolis, savo šventumu parodė visišką atsidavimą Dievui. Arkivyskupas taip pat paragino vienuolius prisidėti prie Šv. Kazimiero šventės per Kaziuko mugę ir taip priminti žmonėms, kas iš tiesų yra šios šventės šeimininkas.
Vienuoliai klausė t. Gintaro Vitkaus SJ paskaitos, skirtos nesmurtiškumo temai, kurią iškėlė popiežius Pranciškus laiške „Žinia 50-osios Pasaulinės taikos dienos proga. Nesmurtiškumas – taikos politikos stilius“. Po paskaitos vienuoliai pasidalijo maldos už kunigus intencijomis ir keliavo į Vilniaus arkikatedrą baziliką, kur vyko Švenčiausiojo Sakramento adoracija, po jos – šv. Mišios.
Šv. Mišioms vadovavo J. Em. kardinolas Audrys Juozas Bačkis, koncelebravo arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis ir kunigai vienuoliai. „Kristaus Paaukojimo šventė atskleidžia Šventosios Dvasios veikimą“, – kalbėjo kardinolas homilijoje. Pasak ganytojo, Švč. Mergelė Marija buvo labai atvira ir klusni Šventajai Dvasiai, klusnus buvo ir senelis Simeonas. Klusnumas Dievo valiai įgalina ir vienuolius bei vienuoles būti pranašais, aukoti gyvenimą, kad būtų apreikšta Dievo meilė žmonėms.
Po šv. Mišių vienuoliai su ganytojais vaišinosi agapėje, pasveikino kardinolą Audrį Juozą Bačkį 80-ies metų jubiliejaus proga ir kun. br. Algirdą Malakauskį OFM, išrinktą Lietuvos vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencijos pirmininku.
Kviečiame skaityti t. Gintaro Vitkaus paskaitos apie nesmurtiškumą santrauką:
T. Gintaras, kalbėdamas apie mokinių ugdymą, atkreipė dėmesį, kad yra įvairių vaiko motyvavimo būdų. Tvirčiausias ir daugiausiai vaisių duodantis būdas yra meilė – kai žmogus elgiasi gerai ne todėl, kad bijo ar kad tai duos naudos, bet todėl, kad negali elgtis kitaip, nes atsiliepia į meilę. Kalbėtojas pažymėjo, kad susitarimai dėl taikos dažnai laužomi ir kad taikos kūrimas prasideda kiekvieno žmogaus širdyje – kiekvienas turi mokytis, kaip elgtis konfliktinėse situacijose. Čia gali padėti psichologai. Visų pirma svarbu suprasti, kada kyla konfliktas:
- kai žmogus pradeda ironizuoti, kritikuoja, priekaištauja;
- kai pradeda lyginti (jis tai bent vyras, o tu…Ta tai bent viršininkė, o tu…);
- kai atsisakinėja imtis atsakomybės, neįsipareigoja;
- kai viena žada, kita daro.
Toliau pranešėjas siūlė, ką daryti, norint išspręsti konfliktus:
- įvardinti susidariusią situaciją, bet nekaltinti ir nepriekaištauti;
- paklausti savęs, kodėl aš taip opiai reaguoju? Tai gali būti praeities žaizdų pasekmė;
- mokėti padėkoti, pasidžiaugti.
Taigi svarbu mokėti padėkoti, įvardyti savo poreikius, išmokti prašyti pagalbos ir patiems būti atlaidiems, nes Dievas myli atlaidžia meile.
Kaip pavyzdį, kaip reikėtų elgtis ginčų metu, t. Gintaras Vitkus SJ paminėjo apaštalo Pauliaus ir kitų apaštalų ginčą dėl pagonių, kurie norėjo tapti krikščionimis. Labai svarbu mokėti išklausyti. Konfliktą padeda išspręsti dialogas ir Šventosios Dvasios veikimas.
Kalbėtojas paminėjo kelis reagavimo į prievartinę situaciją būdus:
- moralizuojantis („Kaip tu drįsti!“– į agresiją reaguojama agresija);
- su humoru, kuris padeda išlikti (rusams humoras padėjo atsilaikyti prievartinėje sistemoje);
- sudvasinta reakcija („Imk savo kryžių“);
- empatiškas specialisto požiūris (kaip mokytojas elgiasi su mokiniu);
- empatiškas bendrakeleivio atsakas, padedantis ieškoti, ko žmogui iš tiesų reikia. Pastarasis reagavimo į prievartinę situaciją būdas yra geriausias – empatija ir noras būti paprastai šalia kito žmogaus. Šitaip Jėzus elgėsi su kraujoplūdžiu sergančia moterimi, neregiu. Jis klausė: „Ko nori?“
Paskaitoje buvo pabrėžta ir atleidimo svarba. Aušvico koncentracijos stovyklos baisumus patyrusi Eva Kor atleido budeliams. Tada ji suvokė, kad atleidimas buvo didesnė dovana jai pačiai. Ir suprato dar vieną dalyką: sunkiau nei budeliams jai buvo atleisti savo tėvui, kuris neapsaugojo šeimos, galvojo, kad nereikia bėgti, nieko nenutiks, – taigi pasielgė neatsakingai, lengvabūdiškai.
Baigdamas t. Gintaras Vitkus SJ atkreipė dėmesį į giluminį žmogaus troškimą – gyventi su Dievu. O gyvendami su Juo turime ir elgtis taip, kaip Jis – atleisti, prašyti pagalbos, dėkoti.