– Popiežius Pranciškus paskyrė Jus Vilniaus arkivyskupu prieš kiek daugiau nei mėnesį. Kaip tai pakeitė Jūsų pareigas ir kasdienį gyvenimą?
– Šie metai bus susipažinimo metai, kitaip ir būti negali. Su tiek daug parapijų, kunigų, vietinių judėjimų, planų reikia susipažinti. Nemaža ir ūkio struktūra. Įvairiose vietose vyksta bažnyčių remontai, kultūros paveldo atkūrimas, paminklosaugos veikla.
Ir anksčiau dienos buvo pilnos, nes dirbu ir Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK) sekretoriate, ir kaip Kariuomenės ordinaras. Buvo ką daryt. O dabar apimtys yra žymiai didesnės ir pirmi metai bus pareigų perėmimas, susipažinimas su misija, nes Vilniaus arkivyskupija tęsiasi nuo Ignalinos iki Druskininkų. Ir pats Vilnius, kaip miestas, išskirtinis įvairiausiais sielovadiniais aspektais – ligoninės, kalėjimai, „Caritas“, jaunimo veikla ir t.t.
Ta specifika yra ir maždaug 100 parapijų. Yra su kuo susipažinti ir susipažinus galima kurti planus. Yra ir 120-130 kunigų, turėsiu ir su jais susipažinti, nors prieš trejus metus buvome vienoje Vilniaus kunigijoje, todėl daugumą pažįstu, bet dabar bendrausime visai kitame lygmenyje, į jų darbą ir veiklą reikės žiūrėti ne tik kaip kolegų, bet stebėti kaip vyksta sielovada, kokie jų lūkesčiai. Aš tikiuosi, kad jie bus artimiausi bendradarbiai, kad iš tikrųjų galėsime kartu planuoti ateitį ir dirbti evangelizacijos darbą.
– Kaip bus su pareigomis LVK, Lietuvos kariuomenėje? Ar bandysite jas derinti su Vilniaus arkivyskupo misija, ar vis dėlto tai būtų per sunku?
– Ne, neaprėpsiu. Aš lieku Kariuomenės ordinaro pareigose, jei pasakyčiau pasaulėtiniais terminais, laikinai einantis pareigas, kol suras kitą vyskupą užimti tas pareigas.
LVK sekretoriate generaliniu sekretoriumi buvau išrinktas visos Konferencijos. Atsižvelgus į naujas pareigas, kur popiežius davė, manau, artimiausiame plenariniame posėdyje visi bendrai svarstysime, kas galės perimti šitą veiklą, nes man bus tikrai fiziškai neįmanoma, nors ir būdamas Vilniaus arkivyskupu nemažą dalį šitų dalykų, kuriuos čia tvarkiau, vis tiek tvarkysiu.
Buvau ir, manau, liksiu LVK Švietimo komisijos pirmininku, nes esame pasidalinę sritis, kurias kuruojame. Yra įvairių įsipareigojimų ir iš anksčiau.
– Kaip keisis pats Jūsų darbo pobūdis?
– Viskas keisis. Kiekviena pareigybė turi savo specifiką. Kariuomenėje žymiai mažesnė apimtis – 10 kunigų, čia – 130. LVK daugiau buvo administracinis darbas, nors daugelyje sričių yra tie patys dalykai, kuriuos daro kiekvienas vyskupas. Šie metai bus susipažinimo metai, kitaip ir būti negali. Su tiek daug parapijų, kunigų, vietinių judėjimų, planų reikia susipažinti. Nemaža ir ūkio struktūra. Įvairiose vietose vyksta bažnyčių remontai, kultūros paveldo atkūrimas, paminklosaugos veikla. Reikia susipažinti, kas vyksta, kokie dabartiniai poreikiai, kur žiūrėti ateityje. Tai labai platus mastas.
– Mes, vilniečiai, neretai esame linkę galvoti, kad Vilniaus arkivyskupas yra tik sostinės Bažnyčios vadovas. O kokia situacija arkivyskupijos pakraščiuose? Kam daugiau skirsite dėmesio?
– Koordinacinis darbas apims visą arkivyskupiją. Bet yra kunigai, kurie – konkrečių parapijų šeimininkai, tad jie yra artimiausi vyskupo bendradarbiai. Esu pasižiūrėjus, nors ir ne giliai išstudijavęs, demografinę padėtį teritorijoje, kad dauguma gyventojų koncentruojasi Vilniaus mieste ir apylinkėse. Dėl žmonių reikės skirti daug dėmesio būtent Vilniui.
Į Vilniaus arkivyskupo pareigas vienaip ar kitaip įeina ir ryšiai su valdžia, tam irgi reikės skirti dėmesio. Šis darbas man nėra svetimas, dirbau tai ir būdamas LVK generalinis sekretorius, tuos žmones pažįstu, taip pat laukia ir dialogas su spauda, ypač pirmomis savaitėmis.
Yra daug sričių, nuo kurių nepabėgsi. Nemenka darbo dalis yra ganytojiška veikla, tad kur daugiausia žmonių, ten ir dėmesio daugiausia. Pirmiausias jo reikia ne pastatams, bet jie reikalingi tų žmonių bendruomenei.
– Kaip sekasi dialogas su valdžia? Gal reikia jį stiprinti, gerinti, bandyti ieškoti didesnės paramos tam pačiam kultūros paveldo išsaugojimui?
– Dialogas su valdžia yra, aš jame dalyvauju dirbdamas LVK jau daugiau negu dešimt metų. Ta pati Kultūros ministerija prašo lėšų paveldo išsaugojimui – viso, ne tik Bažnyčios. Bet biudžeto tampymas į vieną ar į kitą pusę yra politinio gyvenimo realybė. Tikrai manau, kad Kultūros ministerija ir premjeras, tiek šis, tiek ankstesni, supranta, kad Bažnyčios grožis, paveldas yra ir tautos perlas bei turtas, bet iš kitos pusės aktyvi turi būti ir Bažnyčia. Ne vieną kartą teko su Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite kalbėtis, kad yra vietų, kur krenta, pradeda byrėti ir reikia pinigų, kad galėtume išsaugoti, nes ypač kaimo bendruomenės tokių pinigų neturės niekada. Žiūrime, ką galime padaryti bendromis jėgomis.
– Dar vienas klausimas dėl dialogo su valdžia susijęs su sostinės Katedros aikšte. Vilniaus meras Artūras Zuokas pabrėžia, kad nuo šiol miestas bus tikrasis Katedros aikštės šeimininkas ir spręs, kas čia gali būti ir ko – ne. Kaip jūs vertinate situaciją, ar nebijote, kad aikštė nebebus ta sakralinė vieta, kokią Bažnyčia norėtų matyti?
– Tos diskusijos jau senos, nieko naujo. Bažnyčiai tikrai rūpi išlaikyti šios aikštės sakralumą, ypač aplink Katedrą, bet manau, kad tai nėra tik Bažnyčios rūpestis. Žmonės nori, kad jų miestas būtų ir pasididžiavimo vieta, ir gražus, kad atvažiavę turistai ir patys vilniečiai galėtų pasidžiaugti. Tų aikščių yra, kur reikia iš tikrųjų atkurti, atnaujinti. Kiek metų svarstome problemą dėl Lukiškių aikštės?
Manau, kad ir patys žmonės pasakys, jog yra vietų Vilniuje, aikščių, kur galima ieškoti būdų pagyvinti, atnaujinti, bet yra ir tų vietų, kur norime išsaugoti tai, kas kituose miestuose pradedama prarasti. Lietuvoje dar yra tas jausmas, kad turime išsaugoti kultūrą, senamiestį, tai, ką turime gražiausio, ir tuo dalintis su kitais.
Manau, kad surasime bendrą kalbą, tam ir yra dialogas, jog ieškotume sprendimo, kuris padėtų visiems gyventi kartu ir geriau.
– Kaip paprasta pasaulietė paklausiu – kokia yra arkivyskupo skyrimo tvarka? Kaip popiežius atrenka kandidatus, kas šias pareigas galėtų užimti?
– Reikia klausti ne manęs, o paties popiežiaus (juokiasi). Bet iš tikrųjų studijavau Bažnyčios teisę ir ta procedūra yra labai aiškiai aprašyta. Skiriant arkivyskupą, kaip ir kiekvieną vyskupą, yra apklausiami vietos vyskupai, tai daro Apaštalinis nuncijus, kuris vėliau parengia informaciją apie konkrečius žmones – vadinamąją trijulę. Tai siunčiama į Vyskupų kongregaciją Romoje, ji savo plenarinėje sesijoje apsvarsto kandidatus, gali pateiktos trijulės tvarką pakeisti, įdėti kitus vardus, turėdami informacijos iš kitų šaltinių.
Tada ta trijulė pateikiama popiežiui, jis išsirenka iš to sąrašo tą, kurį nori. Bent kalbos ėjo, kai popiežius Benediktas XVI pradėjo savo tarnystę, kad jis pats paimdavo ne tik tuos tris vardus, bet ir aplankus su informaciją ir peržiūrėdavo, ką skiria.
Tai, kad mano paskyrimas buvo greitas, reiškia, jog procesas buvo pradėtas anksčiau. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis prieš metus pagal kanonus įteikė savo atsistatydinimo raštą, tad turbūt tik toks laiko sutapimas, kad mane paskyrė naujasis popiežius tik pradėjęs tarnystę.
– Minėjote jau ne kartą, kad nesureikšminate, jog esate antrasis paskirtas popiežiaus Pranciškaus arkivyskupas. Bet juk tai maloni staigmena?
– Yra eilės tvarka, tai nebuvo dviejų savaičių apsisprendimas, procesas vyko po kardinolo atsistatydinimo, o tuo metu ir popiežius Benediktas XVI atsistatydino.
Man tai gražu ir vienintelė reikšmė, kad Lietuvos vardas pagarsintas, kitų kraštų vyskupai jį išgirdo, o ne dėl mano ar Jo Eminencijos asmens. Čia kaip kai mūsų krepšininkai laimėdavo olimpiadose medalius ir visi pastebėdavo Lietuvą. Kad popiežius pirmą paskyrė Buenos Airių arkivyskupą, tai buvo visiškai natūralu ir aišku, jis visus ten pažįsta, jam nereikėjo jokių apmąstymų. O kad taip pasitaikė, jog Lietuva buvo antra, tai bent kiti vyskupai pastebėjo Lietuvą.
– Ar tas sutapimas, kad ir Jūs, ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis esate užaugę ne Lietuvoje, galėjo turėti kokios nors įtakos jūsų paskyrimui?
Dėkoju Dievui, kad kur gyvenau, buvau laimingas, jaučiausi savas. Ar aš gyvenu Vilniuje, ar lankausi Romoje, kur 7 metus gyvenau studijuodamas, ar Kalifornijoje, ar Vašingtone, jaučiuosi savoje vietoje, tai didelė malonė.
– Man atrodo, kad tai yra, deja, mūsų krašto istorijos dalis. Didelė dalis mūsų bažnytinio gyvenimo po karo atsidūrė už Lietuvos ribų ir labai daug garsių kunigų-veikėjų statė ir palaikė išeivijos visuomenę. Mes dabar išgyvename kitą tokį laikotarpį, kai didelė dalis Lietuvos visuomenės savo noru atsidūrė už Lietuvos ribų. Bažnyčios vaidmuo ten irgi yra svarbus: bandyti žmonėms padėti neprarasti kontakto nei su Bažnyčia, nei su tėvyne.
Kardinolo tėvelis ne savo noru atsirado už Lietuvos ribų, mano tėvas irgi ne savo noru. Didelė dalis mūsų tautos atsirado už Lietuvos ribų. Mes atspindime tą dalį. Tie, kurie buvo išvežti į Sibirą, turėjo progą sugrįžti po kažkiek laiko į Lietuvą ir jos visuomenę. Mūsų pusės sugrįžimas, deja, įvyko tik po 1990 metų.
Aš čia jau gyvenu ir dirbu 20 metų. Kiti tai sureikšmina labiau, negu aš, bet augimas Amerikoje daug ką man davė. Aš su tais dalykais grįžau į Lietuvą, tikiuosi, kad daug kas, kas išvažiavo šiuo metu, ypač studentai, mokslo žmonės, pasisems ten žinių ir grįš padėti statyti tą visuomenę, kurią visi mes norime matyti. Tai yra didelė galimybė, tikrai nereikia nurašyti tos tautos dalies.
– Tai, kad gimėte, užaugote, studijavote svetur, galbūt leidžia pasižiūrėti šiek tiek iš šono į tai, kas vyksta Lietuvoje? Ar atvykęs 1992 metais nuolat gyventi į Lietuvą, pajutote vadinamąjį kultūrinį šoką?
– Aš atvažiavau 1992 metais, bet pirmą kartą čia buvau buvęs 1979 metais. Tada atsiradau „juoduosiuose“ Sovietų Sąjungos sąrašuose dėl savo aktyvaus dalyvavimo išeivijos politinėje veikloje, nelabai norėjo manęs įsileisti. Tik 1989 metais su Sąjūdžiu vėl apsilankiau – buvo viena sąlyga leisti mums visiems aktyvistams į vieną suvažiavimą susirinkti.
Buvo tų kultūrinių skirtumų, tikrai buvo. Aš prieš tai iš Amerikos į Italiją persikėliau ir ten taip pat patyriau savotišką kultūrinį šoką. Bet mano Lietuvos pažinimas gal buvo ne toks atitrūkęs nuo realybės, kaip daugumos išeivijoje augančio jaunimo. Mano mama ir mano sesuo iš Lietuvos išvažiavo 1960 metais. Abi gyveno to meto Lietuvoje, todėl aš augau turėdamas tą supratimą. 1979 metais atvažiavęs turėjau progos sutikti ir tuos, kurie dalyvavo pogrindinėje Bažnyčios veikloje. Tai ir dabartinis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, kunigas Juozas Zdebskis, seselė Nijolė Sadūnaitė, ir daugelis kitų. Taip pat teko ir išeivijoje su Kronikos platinimu, vertimu susidurti, prisidėti.
Aš tuo metu tarp savo bendraamžių turbūt vienas geriausiai supratau, kas čia darėsi. Bet kultūriniai skirtumai, skirtingos gyvenimo patirtys savo darė. Per tuos 20 metų kažkiek ir į šitą visuomenę grįžau. Kai dabar grįžtu į Ameriką, ir ten matau tuos skirtumus, nors dėkoju Dievui, kad kur gyvenau, buvau laimingas, jaučiausi savas. Ar aš gyvenu Vilniuje, ar lankausi Romoje, kur 7 metus gyvenau studijuodamas, ar Kalifornijoje, ar Vašingtone, jaučiuosi savoje vietoje, tai didelė malonė. Kuo daugiau kultūrų pažįsti, kuo daugiau pasaulio pažįsti, tai tik praturtina žmogų.
– Ar Jūsų šeima liko Amerikoje?
– Taip. Mano tėvai dar gyvi. Mano sesuo, jos vyras ir jų vaikų šeimos gyvena Amerikoje. Mano plačioji giminė – Lietuvoje. Dalis giminės grįžo iš Sibiro, kita dalis – visą laiką gyveno Lietuvoje. Dar turėjau vieną tetą Kanadoje, turiu ten pusseserių, pusbrolių. Čia kaip ir visos Lietuvos paveikslas – visi turime giminių visose pusėse.
Tėvai dalyvavo mano diakonato, kunigystės įšventinimuose, kurie vyko Vilniaus katedroje. Dabar jau amžius nebeleidžia taip lengvai keliauti. Jiems abiem šiuo metu yra po 94 metus, tėvui netrukus bus 95-eri.
Dabar jau aš važiuoju į svečius. Bet su šitomis pareigomis turbūt mažiau teks keliauti ten, negu iki šiol, bet bandysiu aplankyti tėvelius, kol dar yra progų.
– Studijavote matematiką ir informatiką, tiksliuosius mokslus, kurie, atrodytų, toli nuo dvasinių studijų, dvasininko gyvenimo. Ar tai buvo tas laiptelis, kuris pastūmėjo Jus rinktis kunigo kelią?
– Aš visą laiką turėjau labai platų interesų spektrą – mane domino ir religija, teologija, ir filosofija, ir matematika, informatika, ir teisė, ir vadyba, ir verslas, ir psichologija. Po truputį prisiliečiau prie visų tų sričių. Pirmą tokį rimtesnį pajutimą, kad Dievas kviečia į kunigystę, pajutau turbūt bebaigiąs gimnaziją. Bet kokius 10 metų kitais dalykais užsiėmiau – gerais dalykais, kurie man tikrai patiko.
Tikrai buvo mintis – gal, Viešpatie, palauktum metus ar dvejus, pabandysiu, kaip man ten…
Tai tarsi paveikslas to, kaip Dievas į kiekvieną bando prabilti. Mes dažnai užsiimame kitais dalykais, kurie domina ar atima mūsų dėmesį, nesugebėdami įsiklausyti, ko Dievas nori. Kai įsiklausome ir pasakome savo „taip“, labai dažnai jis taip suplanuoja mūsų gyvenimą ir jo planuose yra tai, apie ką mes net negalėjome svajoti. Jeigu iš tikrųjų atsiduodame Dievui į rankas, jis pripildo mūsų gyvenimą visokiais stebuklais. Bet labai dažnai mes blaškomės arba bijome atsakyti, atsiliepti.
Aš 10 metų labais įdomiais, gerais darbais užsiminėjau. Visi tie darbai, kuriuos turėjau, man buvo malonūs ir smagūs. Negaliu sakyti, kad mečiau verslą, nes man jis nepatiko, ar kad mečiau matematiką, nes buvo neįdomu. Anaiptol – dabar žvelgdamas atgal, matau, kaip Dievas visas tas patirtis rengė mano kitiems žingsniams. Aš tais dalykais pasinaudoju, kad galėčiau vykdyti tą misiją, kurią dabartiniu metu Dievas duoda. Paskutinė yra šita – arkivyskupo tarnystė.
– Sakote, 10 metų dirbote kitose srityse. O kas tada pasikeitė, kad vis dėlto apsisprendėte rinktis dvasininko kelią?
– Aš turėjau Dvasios tėvą benediktiną, važiuodavau pas jį į vienuolyną dykumoje prie Los Andželo ir tyriau, gal mano pašaukimas yra tapti benediktinu. Turėjau pasirinkimą – ar tarnauti lietuviams užsienyje, ar benediktinams. Supratau, kad Dievas mane šaukia į lietuvių išeiviją. Praėjo treji metai ir pamačiau, kad pasirinkau tarnauti išeivijos lietuviams, o Dievo planai buvo, kad Lietuva bus nepriklausoma ir aš tarnausiu Lietuvoje, Vilniaus arkivyskupijoje. Nuolat reikia klausyti, koks yra Dievo planas.
Kai žmonės klausia apie karjerą, mane ima toks vidinis juokas. Apie kokią karjerą jūs kalbate, kai aš bandau suprasti kitą žingsnį, nes iki šiol tie žingsniai visą laiką buvo daugiau, nei aš galėjau įsivaizduoti.
– Gal Jūs kukliai įsivaizdavote?
– Aš prieš stodamas į kunigų seminariją, turėjau tokių įdomių patirčių. Išeinant iš IBM turėjau tuo metu paskutinę pagundą. Kai buvo vienas iš momentų – buvau kviečiamas į kunigystės kelią kaip tik besiruošiant pokalbiui dėl aukštesnių pareigų kompanijoje. Tuo metu mane domino dirbtinio intelekto sritis, buvau pradėjęs toje srityje dirbti.
Paskutinis pokalbis buvo dėl pasiūlymo užimti pareigas (nors net nepasilikau sužinoti, ar gavau jas) IBM korporacijos grupėje, kuri 1990 metais dešimtmečiui ruoštų strategiją dirbtinio intelekto srityje visai kompanijai. Tai buvo pozicija, kuri buvo keletu lygių aukščiau negu normaliai būtų man siūloma. Jaunam žmogui versle staiga atsirasti tokioje pozicijoje su galimybe prisistatyti pačiam IBM vadybos komitetui, kur yra 25 visos IBM korporacijos direktoriai… Tikrai buvo mintis – gal, Viešpatie, palauktum metus ar dvejus, pabandysiu, kaip man ten (juokiasi).
Pagunda buvo reali, bet kai supranti, kad Viešpats tave iš tikrųjų kviečia ir ištari „taip“, jis daro nuostabius dalykus.
Tad, kad mano ambicijos būtų žemos, nesakyčiau. Veikla tarp išeivijos jaunimo buvo aktyvi. Į „juoduosius“ Sovietų Sąjungos sąrašus pakliuvau dėl to, kad buvau vienas iš 1985 metais vykusios Baltijos taikos ir laisvės ryžto laivo, plaukusio iš Stokholmo palei Baltijos kraštus į Helsinkį minėti Žmogaus teisių deklaracijos konvencijos dešimtmetį, kelionės organizatorių. Buvau vienas iš demonstracijų prie sovietų ambasadų organizatorių, todėl nelabai norėjo mane įsileisti į Sovietų Sąjungą. Sakyčiau buvau pakankamai „nusipelnęs“.
Aš tikrai svarsčiau tapti benediktinų vienuoliu, užsidaryti vienuolyne dykumoje. Dievas ir iš to daro stebuklus ir šventuosius, kaip mes žinome iš Bažnyčios istorijos, žmonės ateina pas juos. Bet to nebuvo Dievo plane.
– Popiežius Pranciškus nuolat pabrėžia ėjimą į žmones, Bažnyčios atsinaujinimą, žmonių pritraukimą. Ką reikia daryti, kad žmonės atsigręžtų į Dievą, Bažnyčios būtų pilnesnės?
Šventasis Pranciškus, berods, yra sakęs ir popiežius neseniai pacitavo: „Skelbkite Dievo evangeliją visur. Jei reikia – naudokite ir žodžius“. Tai yra iš tikrųjų tas atsinaujinimas, kurio mums visiems reikia.
– Manau, kad reikia leisti Dievui veikti per mus. Kartais mes dedame pastangas, kuriame planus, bet ir savo gyvenimo istorijoje matau, kad Dievas žymiai plačiau veikia, negu mes galime įsivaizduoti. Tiek kunigai, vyskupai, tiek ir vienuolės, pasauliečiai ne tik turi turėti Dievo patirtį, bet ir leisti Dievui veikti, leisti jam spindėti.
Kai mes kalbame apie šventuosius asmenis, tai dažniausiai nėra tai, ką jie padarė, bet kas jie yra. Žmonės iš tikrųjų pamato ir nori to, ką tu turi. Yra didelė trauka ir tai yra tikroji evangelizacija: kai žmogus mato, kad tu tikrai tuo gyveni ir turi kažką, ko jis nori. Esu kalbėjęs ir tikybos mokytojams, kad didžiausias iššūkis jiems yra gyventi autentišką, krikščionišką gyvenimą ir tada vaikams nereiks prisiversti išmokti pamokų tekstą. Jie turės gyvą patirtį, gyvą liudijimą. Todėl ir popiežius Pranciškus mus traukia, ir Jonas Paulius II mus traukė. Tai yra gyvi žmonės su gyvu liudijimu. Žmonės labai natūraliai reaguoja į tą Dievo veikimą per žmogų, nes jie to nori. Mes visi turime tą troškulį.
Šventasis Pranciškus, berods, yra sakęs ir popiežius neseniai pacitavo: „Skelbkite Dievo evangeliją visur. Jei reikia – naudokite ir žodžius“. Tai yra iš tikrųjų tas atsinaujinimas, kurio mums visiems reikia. Žmogus, kai susiduria su tuo ir pamato, kad tai tikra, to nori.
– Nuo balandžio 23-osios būsite Vilniaus arkivyskupas. Sakykite, ar paprastam, eiliniam tikinčiajam bus galimybių su jumis susitikti, pabendrauti, galbūt pasitarti?
– Aš tikiuosi, bet jau dabar matau labai ribotą 24 valandų per parą laiko limitą. Yra daugiau nei 100 kunigų vyskupijoje, tad vien turėti tiesioginį kontaktą su tiesioginiais pagalbininkais bus iššūkis. Kariuomenės ordinate turėjome maždaug dešimt kunigų, tad šis skaičius išaugo dešimt kartų, bet, deja, paros laikas liko tas pats.
Bandysiu ir tikiuosi lankyti parapijas. Be abejo, teikti Sutvirtinimo sakramentą, bet norėsiu ir su parapijos bendruomenėmis susitikti, su žmonėmis, judėjimais, kiek galėsiu. Pirmaisiais metais, kai kaupsiu informaciją, irgi matysiu, kiek turiu laiko ir galimybių susitikti, bendrauti.
Tikiuosi ir su žurnalistais turėti progų susitikti, bet ir kaip ši savaitė man rodo, galėčiau skirti visą laiką kalbėti su žurnalistais, bet turiu ir kitų darbų. Bet ir skirstydamas laiką bandysiu leisti Dievui mane vesti.
– Darbai darbais, o kaip su laisvalaikiu – ką mėgstate, kaip ilsitės ir kam bent bandysite rasti laiko ir eidamas naująsias pareigas?
– Beveik norisi pasakyti, kam bandau rasti laiko jau dabar… pasportuoti, nes ir reikia, ir norisi. Rasti laiko maldai – ir pareiga, ir malonumas. Skaitymui – ne tik to, ko reikia darbui, nors ir to yra pakankamai daug. Iš mano ankstyvesnės profesijos seku informacinių technologijų naujienas. Kompiuterių darbas, tinklai – nors nesu ekspertas toje srityje, bet mėgstu sekti naujoves ir pažaisti su informatika. Ne žaidimus – juos palikau jaunystėje, bet su įvairiomis programomis.
Kalbėjosi Violeta Grigaliūnaitė