Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
šiandien visų vyskupijų katedrose iškilmingai pradedam švęsti Šeimos metus, pavadintus „Šeima – Amoris Laetitia“, arba „Šeima – meilės džiaugsmas“, nes šv. Juozapo iškilmėje kaip tik minime penkerius metus nuo tos dienos, kai popiežius Pranciškus išleido savo ganytojišką laišką Amoris Laetitia. Taip pat praėjo treji metai nuo to, kai išleido Gaudete et exsultate. Pirmasis laiškas – apie šeimą kaip kelią, o antrasis – apie kiekvieno krikščionio pašaukimą į šventumą. Popiežius paskelbė šiuos metus, prasidedančius šv. Juozapo iškilmės dieną, dar švenčiant Šventojo Juozapo metus, kurie prasidėjo gruodžio mėnesį. Ir švęsime Šeimos metus iki 2022 metų birželio mėnesio, kai Romoje vyks 10-asis pasaulinis šeimų susitikimas. Mes esame raginami grįžti prie šių dviejų popiežiaus išleistų tekstų, juos maldingai perskaityti, pasisemti išminties ir pritaikyti ją savo kasdieniame gyvenime.
Šiandienos pirmajame skaitinyje mes girdėjome apie Dievo sandoras, biblines sandoras ir pranašystę, kad bus įsteigta Naujoji Sandora. Visa Išganymo istorija yra paženklinta tomis sandoromis, kai Dievas siekia suburti sau tautą ir duoda jiems ženklus ir pažadą. Tai prasidėjo nuo Adomo, pasikartojo Nojui, Abraomui, Mozei, Dovydui ‒ žmonės vis atsitraukdavo nuo Dievo iki pat Jėzaus atėjimo. Ir ši Naujoji Sandora, kuri buvo išpranašauta, – mes joje gyvenam, mes ją švenčiam, ‒ tai Naujoji Sandora, kuri mus įtraukia į Dievo vidinį gyvenimą ir Dievą duoda mums, kaip buvo pasakyta, įrašo tą įstatymą į mūsų širdis. Mes esame kviečiami tuo įstatymu gyventi.
Ir santuoka yra sandora. Kaip Adomas ir Ieva buvo sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, natūrali santuoka yra atspindys Dievo meilės, Jo vidinės meilės. Tą atspindi ir civilinės santuokos. O bažnytinė santuoka yra ne tik sutartis, bet ir sandora tarp dviejų žmonių, pakelta į Sakramento garbę. Ji ypatingu būdu atspindi Naująją Sandorą – Kristaus Auką ant Kryžiaus. Ir poros, sukūrusios šeimą, sudariusios santuoką, yra ypatingu būdu pakviestos gyventi toje sandoroje, tame slėpinyje.
Nepaprastai gražiai apibūdina šį slėpinį apaštalas Paulius laiške efeziečiams. Jis sako: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. Taip ir vyrai turi mylėti savo žmonas tarytum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja, kaip ir Kristus Bažnyčią. Mes gi esame jo kūno nariai. Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – rašė apaštalas Paulius, – aš tai sakau žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 22–32).
Einant Velykų link, Dievas kviečia mus įžengti į tą slėpinį savo asmeninėje maldoje, bet taip pat ir šeimos gyvenime. Šių Mišių pradžios malda kaip tik pabrėžė tą patį slėpinį. Mes meldėmės: „Viešpatie, mūsų Dieve, duok mums ryžto eiti meilės keliu, kaip Jėzus Kristus, kuris iš meilės panorėjo už pasaulį numirti.“ Šiais Šeimos metais bus mums dar viena proga išgyventi šį slėpinį mūsų namuose ir mūsų visuomenėje. Pati Konstitucija mums primena apie šeimos svarbą. Joje rašoma, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Bet šeima yra daug daugiau. Šeima taip pat yra namų Bažnyčia – vieta, kur mes pirmiausia atrandame Dievą, išmokstame su Juo kalbėtis. Tai yra mūsų pirmoji šventumo mokykla, kuri prasideda nuo savęs dovanojimo kitam, nuo santuokos dienos, ir mokomės kiekvieną dieną per visą gyvenimą. Tas sugebėjimas numirti sau, kad kitas turėtų gyvenimą, yra tai, apie ką Jėzus kalbėjo šiandienos Evangelijoje, – apie grūdą, kuris turi numirti, kad duotų gausių vaisių. Tas sugebėjimas atsisakyti vien tik savo „aš“, savo norų, kad galėtume mylėti kitą.
Šeima, kaip ir pavieniai jos nariai, egzistuoja ne daugiausia narių naudai, bet Dievui ir Jo tikslams. Savotiškas paradoksas: kuo daugiau žmogus ir šeima atsiduoda į Dievo rankas, o ne bando pats viską tvarkyti pagal savo išmanymą, tuo tampa laimingesnis ir sveikesnis. Šeima yra ta vieta, kur kiekvieno nario gyvenimo misija yra suprantama ir pasirengiama ją įgyvendinti. Per šiuos metus labai raginame atnaujinti šeimos maldos praktikas namuose: kad sutuoktiniai melstųsi kartu, kad melstųsi kartu su savo vaikais namuose, kartu paimtų, skaitytų ir apmąstytų Dievo žodį, ir kad kartu atrastume vėl tą bendrystę, kuri kuriama prie stalo susėdus valgyti kartu. Ir švęsti sekmadienį su savo šeima.
Parapijose, įvairiose bendruomenėse yra šeimos grupelių – šeimos sueina kartu pasimelsti, pasidalinti, taip pat paremti vieni kitus gyvenimo kelyje. Šiais metais bus gera proga žvelgti į savo šeimas, pasižiūrėti, kaip sekasi liudyti Kristų savo aplinkoje. Ar žmonės, žvelgdami į mūsų šeimą, mato Kristų? Ar mes juos patraukiam kartu ateiti ir švęsti Eucharistiją? Ar mes jiems padedam atrasti Dievo gailestingumo sakramentą?
Šventojo Juozapo pavyzdys primena mums ypatingą svarbą vyro vaidmens šeimoje. Šventasis Juozapas tyliai ir ištikimai globojo Mariją ir Jėzų, ugdė ir buvo tas pavyzdys, dangiškojo Tėvo atspindys augančiam Jėzui. Todėl ir paskelbėm – Lietuvos vyskupai – ateinantį trečiadienį vyrų pasninko diena, kad vyrai savo malda ir pasninku ne tik užtartų mūsų šeimas, bet kad būtų ir tikėjimo pavyzdžiai, pavyzdžiai savo vaikams, ateinančiai kartai.
Mes nesam tik pabirę šeimų vienetai. Kaip kiekviena šeima yra namų Bažnyčia, taip ir mūsų Bažnyčia yra šeimų Šeima. Mes ateinam ne tik pavieniai. Mes – Jėzaus Šeima, susidarom iš mažų namų Bažnyčių. Popiežius savo dokumente Amoris Laetitia taip pat visą skyrių paskyrė tiems, kurie dėl įvairių priežasčių neatitinka šeimos idealo. Ir mes turim daug išsiskyrusių šeimų, mes turime sužeistų šeimoje žmonių. Bet popiežius mums primena, kad kiekvieną šeimą turime lydėti, už ją melstis, net jei ji nepasiekia to idealo, kuriam esame sukurti. Tos šeimos yra kviečiamos toliau melstis, atrasti Dievo gailestingumą, toliau keliauti kartu maldoje, nes Kristus mirė ant Kryžiaus ir dėl kiekvieno iš jų.
Šiandien, kai meldžiamės už seksualinės prievartos aukas, prisimenam tą didžiulę žaizdą, kuri pasilieka ypač tada, kai tas nusikaltimas įvyksta šeimoje. Ar tai būtų padaryta namų Bažnyčios šeimoje, ar visuotinės Bažnyčios šeimoje – turim prašyti Dievą atleidimo už tuos nusikaltimus ir melstis. Melstis, kad nusikaltėliai to nekartotų, bet atsiverstų. Melstis už aukas, kad jos būtų išgydytos mūsų bendromis pastangomis. Nepaisant tų visų žaizdų, sunkumų, Dievas neapleidžia ir rodo kelią, kaip atrasti tą tikrąjį gyvenimo džiaugsmą – meilės džiaugsmą. Bet kartu primena, kad Jis pats nurodė mums kelią į meilės džiaugsmą ‒ tas kelias eina per kančią ir kryžių. Ypač šiomis paskutinėmis Gavėnios savaitėmis, pradėdami Šeimos metus, pamąstykime, kaip Jėzaus kryžius yra išganingas ir nurodo mums tikrosios meilės kelią, kad ir mes atrastumėm tą meilės džiaugsmą savo šeimose, savo gyvenimuose. Ir nenustokime maldauti Viešpaties, prašykime popiežiaus Pranciškaus maldos žodžiais, kuriais jis kreipėsi į Šventąją Šeimą:
Jėzau, Marija ir Juozapai,
su pasitikėjimu kreipiamės į jus, kuriuose spindi tikroji meilė.
Šventoji Nazareto Šeima, padaryk ir mūsų šeimas bendrystės bei maldos vietomis,
tikromis Evangelijos mokyklomis ir mažosiomis namų Bažnyčiomis.
Šventoji Nazareto Šeima, tenelieka mūsų šeimose prievartos, užsisklendimo ir susiskaldymo,
o kiekvienas, kuris buvo įskaudintas ar papiktintas, tepatiria paguodą ir išgydymą.
Šventoji Nazareto Šeima, padėk visiems suvokti,
kokia yra graži šeima Dievo sumanyme, ir saugoti ją šventą bei nepažeistą.
Jėzau, Marija ir Juozapai,
išgirskite ir išklausykite mūsų maldavimą.
Amen.
+ Gintaras Grušas
Pamokslas, sakytas 2021 m. kovo 21 dieną Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, pradedant „Šeimos – Amoris Laetitia“ metus