Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
„Ramybė jums!“ ‒ šie Jėzaus žodžiai nuskamba išsigandusiems mokiniams, nuo persekiojimų besislepiantiems už užrakintų durų. Gal šiandien mes tokių tiesioginių persekiojimų nepatiriame, tačiau daugelio iš mūsų būsena labai panaši: karantinuojamės užsidarę namuose, bijome užkrato, mirties, ekonominio žlugimo, liūdime dėl neišsipildžiusių planų, sunkiai pakeliame neapibrėžtumo įtampą, galbūt net prarandame viltį… Prisikėlęs Viešpats ateina pro užrakintas duris ir, kaip sakoma Evangelijoje, atsistojęs viduryje, t. y. tarp mokinių, taria: „Ramybė jums.“ Žinome, kad Dievo tariamas žodis tampa tikrove: Dievas taria ir tai įvyksta. Matome, kad Jėzaus ištartas pasisveikinimas iškart pakeičia situaciją: mokiniai nudžiunga išvydę Viešpatį. Baimę malšinanti ramybė atneša gilų ir tvarų džiaugsmą.
Kokia ta ramybė, kurią teikia Kristus? Kitoje Evangelijos pagal Joną vietoje girdim Jėzų tariant: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“ (Jn 14, 27). Lietuvišku žodžiu „ramybė“ verčiama hebrajų kalbos sąvoka shalom, kuri turi gerokai platesnę reikšmę. Popiežius Pranciškus praėjusio trečiadienio audiencijoje sakė, kad biblinis žodis shalom „išreiškia pilnatvę, klestėjimą, gerovę. Kai hebrajiškai linkima shalom, linkima gero, klestinčio, pilnatviško gyvenimo, klusnaus tiesai ir teisingumui, kuriuos galutinai įvykdys Mesijas, Taikos Kunigaikštis (žr. Iz 9, 6; Mch 5, 4‒5)“. Taigi, Prisikėlęs Kristus yra shalom įvykdytojas ir šaltinis, todėl visi, kurie Jį sutinka, prisipildo džiaugsmo.
Svarbu Dievo teikiamos ramybės nepainioti su vidiniu psichologiniu nusiraminimu, kurį galime pasiekti ir kartais karštligiškai siekiame taikydami įvairius metodus ar vartodami vaistus. Kaip perspėjo popiežius, gyvenime neramybė gali būti svarbi augimo paskata, taip pat gali būti, kad vidinė ramybė yra tik prijaukintos sąžinės, o ne tikro dvasingumo atspindys. Daugybę kartų Viešpats turi tapti prieštaravimo ženklu, supurtančiu mūsų netikrą saugumą, kad mus nukreiptų išganymo link. Šiuo laiku išties yra supurtomas mūsų saugumas, ir matome, kaip byra netikri jo pamatai. Matome, kad viruso užkratas neaplenkia nei pasaulio turtingųjų, nei galingųjų, nei įtakingųjų. Tai, kas pasaulio akimis, atrodytų, teikia saugumą ir stabilumą, viena diagnoze nubraukiama ir visi tampa lygūs prieš žmogaus mirtingumo faktą. Būtent tokio suvokimo nulemta neramybė yra postūmis išganymo link. Išganymo link gali mus pastūmėti ir po kiekviena baime besislepianti pati giliausia – mirties baimė. Ji – universali, būdinga tiek tikintiems, tiek netikintiems žmonėms. Svarbu, kaip mes su ja dorojamės: puolame į neviltį ar atsiveriam Dievo gailestingumui?
Būtent tokio pasirinkimo šauklė buvo šv. Faustina Kovalska. Per Jėzaus jai suteiktus apreiškimus ir po visą pasaulį pasklidusiomis kopijomis šio Dievo Gailestingumo paveikslo, nutapyto jai pačiai rūpestingai prižiūrint, ji visai Bažnyčiai priminė beribį Dievo gailestingumą, Jo begalinį rūpinimąsi kiekvieno žmogaus išgelbėjimu amžinybei. Savo Dienoraštyje s. Faustina užrašydavo tai, ką Viešpats jai atskleisdavo per mistinius regėjimus. Kartą ji rašė: „Parašyk tai nuliūdusioms sieloms: Kai siela išvys ir pažins savo nuodėmių sunkumą, kai prieš jos akis atsiskleis visa skurdo bedugnė, į kurią pasinėrė, tegul nesielvartauja, bet pasitikėdama tegul puola į mano gailestingumo glėbį kaip vaikas į mylimos motinos glėbį. (…) Jokia siela, kuri šaukėsi mano gailestingumo, nenusivylė ir nebuvo sugėdinta. Man ypač patinka siela, kuri pasitikėjo mano gerumu“ (D 1541). Jėzus per šv. Faustiną mums pateikia paprastą būdą egzistenciniam nerimui įveikti – melsti atsidavimo Dieviškajam Gailestingumui. Ji mums perduoda su Dievo Gailestingumo vainikėlio malda susijusius Jėzaus pažadus: „Kalbantiems šį vainikėlį man patinka duoti viską, ko tik manęs prašys. Kai jį kalbės užkietėję nusidėjėliai, pripildysiu jų sielas ramybės, o jų mirties valanda bus laiminga. Parašyk: Kai šį vainikėlį kalbės prie mirštančiųjų, atsistosiu tarp Tėvo ir sielos ne kaip teisingas Teisėjas, bet kaip gailestingas Gelbėtojas“ (D 1541).
Besidžiaugiantiems susitikimu su Prisikėlusiuoju Jėzus dar kartą sako: „Ramybė jums!“ ir iškart siunčia į misiją sakydamas: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Jis suteikia reikiamą pagalbą tai misijai atlikti kvėpdamas Šventąją Dvasią ir tardamas: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite,– sulaikytos.“ Bažnyčia čia visuomet įžvelgė Sutaikinimo sakramento, Ramybės šaltinio, įsteigimą. Kaip kiekviena mūsų nuodėmė, net ir slapčiausia, neišvengiamai paliečia ne tik mus, bet ir visą Bažnyčią, taip tikras susitaikinimas atneša ramybę bei džiaugsmą ne tik tam, kuriam atleidžiama ir kuris atleidžia, bet ir aplinkiniams. Panašiai kaip šeimoje, kai po „nekalbadienių“ sutuoktiniai pasibučiuoja, apsikabina ir vėl ima kalbėtis, labiausiai dėl to džiaugiasi vaikai. Bažnyčioje, kuri yra Kristaus Kūnas, esame susiję, todėl, pasak Pauliaus, „jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai“ (1 Kor 12, 26). Šiuo metu Bažnyčia beveik visame pasaulyje kenčia, nes tikintieji negali susiburti ir gyvai švęsti Eucharistijos. Tačiau Bažnyčia yra lanksti, o jos malonės – neužrakinamos tarp pastatų sienų. Negalintieji prieiti išpažinties Dievo gailestingumą gali priimti sužadinę tobulą gailestį, o negalintieji priimti Komunijos fiziškai, gali ją priimti dvasiškai. Bažnyčia plačiai atveria gailestingumo šaltinius: Lietuvoje ir Lenkijoje visuotiniai atlaidai skiriami tiems, kurie maldingai sukalba Gailestingumo vainikėlį prieš Švč. Sakramentą tabernakulyje, arba tiems, kurie dėl ligos ar kitų aplinkybių negali ateiti į bažnyčią ir vainikėlį sukalba namie. Popiežius Pranciškus neseniai suteikė galimybę pelnyti atlaidus tiems, kurie dirba siekdami sumažinti koronaviruso plitimą. Ir mes visi savo maldomis galime sustiprinti tuos, kuriems ypač reikia Dievo malonės bei pastiprinimo. Jeigu mes patys priimsime Dievo ir Bažnyčios teikiamas malones, turėsime, kuo dalintis su kitais.
Susitikimas su Prisikėlusiuoju vyksta ir asmeniniu, ir bendruomeniniu lygmeniu. Šiandien girdėjome, kaip abejoja apaštalas Tomas, kurio nebuvo su visais, kai Jėzus buvo pirmąkart atėjęs. Jo neįtikino bendruomenės liudijimas. Tomo pozicija tarsi atspindi daugelio iš mūsų laikyseną: kritišką racionalizmą, individualistinį nepriklausomumą, norą empiriškai apčiuopti tai, kas neapčiuopiama… Kartu Tomo užsispyrėliška ambicija slepia gilų asmeninio susitikimo, asmeninės Dievo patirties troškimą. Įdomu tai, kad asmeninis Tomo susitikimas su Prisikėlusiuoju įvyksta bendruomenės kontekste. Mūsų tikėjimas neatsiejamas nuo Bažnyčios patirties. „Palaiminti, kurie tiki nematę.“ Galime sakyti: palaiminti, kurie, išgirdę liudijimą, pasirenka pasitikėti Jėzumi, apsisprendžia tikėti net tada, kai, atrodo, nėra už ko kabintis. Tada, kai atrodo, kad blogis ir tamsa pradeda užvaldyti visą pasaulį. Tokie žmonės anksčiau ar vėliau patirs Prisikėlusio Kristaus tikrovę ir Jo gailestingumą.
Evangelijos ištraukos pabaigoje Jonas sako, kad ne visi Dievo stebuklai čia surašyti, o tie, kurie surašyti, minimi tam, „kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami vardan jo turėtumėte gyvenimą“. Tikėjimas Jėzumi Kristumi mums teikia gyvenimą. Gyvenimą, kurio vertė nesumenksta pandemijos ar kitų gyvenimo išbandymų akivaizdoj, o prasmė neprarandama išbandymų laikotarpiu. Šis gyvenimas dėl begalinio Dievo gailestingumo nusidriekia į amžinybę.
Linkiu jums visiems malonės atsiverti ir priimti Dievo gailestingumą, idant išgyventumėte ramybę pilna shalom prasme.
Ramybė jums!
+ Gintaras Grušas
Pamokslas šv. Mišiose Dievo Gailestingumo sekmadienį 2020 m. balandžio 19 d. Vilniuje, Dievo Gailestingumo šventovėje.