2004 m. Velyknaktį

Brangieji,

Tuoj ims brėkšti šventa Diena. Kristaus prisikėlimo Diena. Gėrio pergalės prieš blogį Diena. Būkite pasveikinti ir palaiminti Gailestingojo Dievo malonės bei taikos ženklu, kurį Jis paliko savo šventajai Bažnyčiai.

Svarbiausia šios Dienos žinia, – Kristus gyvas! Jis gyvas čia ir dabar! Jis gyvas ir yra tarp mūsų! Jis yra Emanuelis, – o tai reiškia, – Dievas su mumis. Kas mums yra ši žinia?

Dažnas žmogus šiandien yra pasimetęs – ieško gyvenimo prasmės ir laimės vien šioje žemėje. Apspitusios problemos aiškiai atspindi žmogaus, kuris nutolo nuo Dievo, gyvenimą ir mūsų bendrą gyvenimą, kuris nutolo nuo Dievo. Mėginimas Kristų traktuoti tik kaip žmogišką asmenį, praktiškai nutrina ribą tarp tikėjimo ir pažinimo, kuriuo modernus žmogus trokšta remtis.

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II apaštaliniame laiške Novo millennio ineunte, kurį parašė pasitikdamas naująjį tūkstantmetį, sako: „Kristus jo dieviškojo bei žmogiškojo slėpinio požiūriu yra istorijos pagrindas ir centras, prasmė ir galutinis tikslas. […] Jo įsikūnijimas, kurį vainikuoja Velykų slėpinys ir Dvasios dovanojimas, yra tvinksinti laiko širdis, slėpininga valanda, kai Dievo karalystė prisiartino ir net suleido į mūsų istoriją šaknis“ (n. 5).

Jėzus Kristus yra gyvas tarp mūsų Dievo Žodyje. Pasaulio aušroje Dievas apreiškė savo vardą žmogui, prisistatydamas – AŠ ESU.

Evangelijoje Kristus sako: „Jeigu jūs netikėsite, kad AŠ ESU, – jūs numirsite savo nuodėmėse“ (Jn 8, 24). AŠ ESU – žvilgsnis į Kristų Švenčiausioje Trejybėje, į Dievo Sūnų, kurį Viešpats apreiškia savo žmonėms.

Pasak tėvo Marie-Dominique Philippe, „Jeigu nepriimame Dievo Žodžio kaip kalavijo, kaip gyvo žodžio, kuris įvykdo tai, ką reiškia, mes jo visai nepriimame. Tikėjimas visa siela atsiveria Dievo Žodžiui, atskleidžiančiam mums tiesą. Ir toji tiesa mus išlaisvina.“

Kiekvieną kartą, kai skaitome Dievo Žodį ir klausomės jo, jis perskrodžia mūsų sąžines savo šviesa, atskleisdamas tiesą apie mus pačius ir tiesą apie Dievą. Tik laisvas žmogus yra pajėgus priimti šią tiesą ir ja gyventi. Šią laisvę įgyjame būdami glaudžioje vienybėje su Dievu. Tai žinodamas Kristus pasiliko mūsų tarpe eucharistinės Duonos pavidalu.

Jėzus Kristus yra gyvas Eucharistijoje. „Iš tiesų, – sako Kristus, – aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Enciklikoje Ecclesia de Eucharistia Popiežius sako:

„Nuo tada, kai Bažnyčia, Naujosios Sandoros tauta, Sekminių dieną leidosi piligriminėn kelionėn dangiškosios tėvynės link, Švenčiausiasis Sakramentas be paliovos ženklina jos dienas, pripildydamas jas pasitikėjimo kupinos vilties.“ (n. 1)

Kristus, Velykų Avinėlis ir gyvenimo Duona, savo Kūnu ir Krauju teikia žmonėms gyvenimą. Visi esame sujungti šio mistinio Kristaus Kūno ir nuolat palaikomi Jo gailestingumo dovanos.

Kristus Švenčiausiame Sakramente yra gyvas ir realiai egzistuojantis mūsų tarpe. Bažnyčia gimė iš Velykų slėpinio. Todėl Eucharistija yra jos gyvenimo, jos veikimo žemėje centras ir širdis. Žemiškąjį laiką gyvendamas Kristus buvo jautrus žmogaus vargui, alkiui ir troškuliui. Jis ir šiandien trokšta pamaitinti tuos, kurie pasiryžę gyventi Gerąja Naujiena ir ją nešti pasauliui.

Eucharistinis Kristaus buvimas mūsų tarpe neapsiriboja tik nuostaba ir garbinimu, kurie yra būtini Dievui atpažinti po trapiais žemiškais pavidalais. Tai kur kas didesnė paslaptis, nes pasilikdamas mūsų tarpe Eucharistijoje, Kristus sako: „Tai yra mano kūnas, Tai yra mano kraujas, kuris už jus atiduodamas“. Kokia aiški nuoroda į auką, kuri yra tikrosios meilės išraiška! Bažnyčia gyvena garbindama Dievą ir savo meile atsiliepdama į Kristaus meilę, kuri pasireiškia konkrečiais darbais. Meilė negalima be aukos. Atiduodamas kitam turiu atsisakyti pats. Tai tikrosios meilės kaina.

Kristus gyvas kiekviename mūsų. Šventasis Paulius sako: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas, nes mes visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17).

Brangieji, krikščionių bendrystė reiškiasi ne vien dalyvavimu iškilmingose Mišiose, bet ir kasdieniame gyvenime. Kristus, kurį priimame į savo širdis, trokšta būti gyvas ir per mus dovanoti Gyvenimą savo kūriniams. Bažnyčios misija šiandien tęsia Kristaus misiją: „Kaip mane siuntė Tėvas, – sako Kristus, – taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Kristus, esantis savo Bažnyčioje – tai mūsų dvasinių jėgų versmė, įgalinanti perveikti žmonių nesantaikos daigus ir atlikti savo krikščionišką misiją.

Kristaus gailestingoji meilė kviečia ir mus būti jautriais, būti gailestingais savo broliams ir seserims. Tai įmanoma tik tuomet, kai mes save suvokiame kaip Kristaus Kūno dalį. Dievas šiandien nori mūsų rankomis duoti stokojantiems kasdienės duonos, o mūsų supratinga meile suteikti jiems ramybę ir džiaugsmą. Tuo būdu mes leisime Kristui gyventi mūsų tarpe.

Velykų rytą mokiniai prie Kristaus kapo rado nuritintą akmenį ir tuščią vietą, kur jis buvo palaidotas. Tai pamatę apaštalai įtikėjo Kristaus Prisikėlimu ir savo gyvenimu bei žodžiu tai paliudijo.

Brangieji, paklauskime savęs: ar šiandien aš tikrai švenčiu Kristaus Prisikėlimą? Ar leidžiu Kristui būti gyvam mūsų tarpe? O gal mums patogiau jį palikti gulintį kape? Gal lengviau gyventi tik gražiais prisiminimais bei šventės šurmuliu ir neturėti problemų su gyvu Dievu, kuris įeidamas į mūsų gyvenimą, perkeičia jį, permaino mūsų troškimus ir praplečia bendrystės horizontus?

Ar norime ir esame pasirengę iš visos širdies su senovės giesmininku maldauti:

Kelkis, Viešpatie! Kelkis, liepk tvanams nutilti, Sugrąžink mums ramybę, malonę ir viltį, Kelkis, Viešpatie! Kelkis, išgirsk balsą mūsų, Būk tiktai tarpe mūsų, su Tavim bus mums drąsu.

Sveikinu visus su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimu! Kristaus, kuris yra mūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas! Drąsiai eikime Jo pasitikti ir leiskime Jam būti gyvam mūsų tarpe.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas