Brangieji,
Šios dienos evangelijoje girdėjome angelo žodžius: Nebijokite […] Šiandien […] jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.
Šiandien visas pasaulis lenkiasi Kūdikiui, kurio akyse spindi Dievo Veidas. Neregimasis Dievas tampa matomas, kad žmogus jį pažintų ir pamiltų. Dievas aplanko žemę, kad išgelbėtų pasiklydusį žmogų, kad atiduotų už jį savo gyvybę. Tai didžios Dievo meilės ir gailestingumo paslaptis, kuri šiandien su galinga jėga beldžiasi į kiekvieno žmogaus širdį. Ar girdime šį beldimą? Ar atpažįstame Kūdikyje Dievą?
Šv. Jonas savo evangelijoje pasakoja apie graikus, kurie atvykę į šventę Dievo pagarbinti, prašo Kristaus mokinio Pilypo: Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų (Jn 12, 20).
Šiandien daug žmonių atėjo į bažnyčią. Nemažai ateis ir rytoj, juk Kalėdos – metinė šventė. Tačiau ką mes norime matyti? Ar mums rūpi pamatyti Jėzų? Ne tą lėlytę, kuri mums primena Kalėdų naktį gimusį Kūdikį Jėzų, bet gyvą, gailestingą, mylintį, o drauge reiklų bei tikrą Dievą ir tikrą Žmogų Jėzų Kristų. Kaip šiandien galime pamatyti Jėzų?
I. Kalėdų nakties paslaptis mums parodė, kad Dievo didybė nusileido į Kūdikio mažumą. Dievas pasilenkė prie žmogaus, nes meilė visada linkusi pasilenkti. Pirmieji dieviškojo Kūdikio lankytojai – suklupę piemenėliai – pasaulio mažieji, kuriems nusilenkti yra natūralus gestas. Tačiau netrukus pamatysime prie Kristaus palinkusius ir karalius.
Pirmasis žingsnis norintiems išvysti Dievą yra nusileisti iš savos „didybės“. Žmogaus puikybė trukdo pamatyti Dievą. Pirmųjų tėvų pavyzdžiu, žmonės nori pasisavinti Dievo dovanas, o neretai net užimti Jo vietą, kad galėtų patys nuspręsti kas jie yra, ką nori veikti, kuo nori paversti save ir pasaulį. Sutikti Jėzų reikia nuolankumo, idant savo ribotumą suvokdami Jį priimtume kaip dovaną.
Jėzus Kristus yra Viešpats (Fl 2, 11), – sako šv. Paulius. Jeigu Jėzus yra mano Dievas, tai aš esu jo kūrinys. Nusileisti į kūrinio vietą – tai suklupti prieš savo Kūrėją. Tai nėra pažeminimas ar gėda, bet drąsa priimti ir pripažinti tiesą bei gyventi šioje tiesoje. To mus moko Kūdikis Jėzus, kuris nesidrovėjo vaikiškų vystyklų ir žemiškos Mamos glamonių.
II. Kristus surandamas ir atpažįstamas savo Bažnyčioje. Dievas norėjo pasilikti Bažnyčioje, kad visos kartos galėtų Jį atrasti. Tokiu būdu istorinis Kristus Bažnyčioje visada yra dabartyje. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt 28, 20), – sako Jėzus. Jis mus visus surenka į savo mistinį Kūną, kuriuo tęsia savo kūniškąjį gyvenimą Žemėje. Būti Bažnyčios nariu reiškia ne vien garbinti Dievą, bet ir tarnauti vienas kitam, kaip mus moko Kristus.
Kalėdų proga mes dovanojame vienas kitam dovanas, kaip mūsų meilės ir dėmesio ženklus. Jau ir pas mus pamažu įsigali paprotys, kad turtingieji šventės proga atsigręžia į silpnuosius ir vargstančius, pradžiugina juos dovanomis ir dėmesiu. Tai gražus paprotys, tačiau būtų gera, kad jis taptų ne vienkartinis. Jeigu norime susitikti su Jėzumi, ateikime pas vargšus. Juk Jėzus sako: Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 40). Vargšų apaštalė Motina Teresė sakė: Dievą matau kiekvieno vaiko akyse… Kiekvieno gyvenimas yra brangus Dievui, kad ir kokios būtų aplinkybės.
Jėzus atėjo į žemę apreikšti mums ne tik Dievo ir Jo gailestingosios meilės, bet ir parodyti, ką reiškia būti tikru žmogumi. Žmogus negali būti vieniša sala, jis tampa žmogumi tik santykio su kitais dėka. Matydami kitą, padėdami ir užjausdami augame žmogiškume ir tampame pajėgūs matyti Dievą artimo žmogaus veide.
III. Jeigu sugebame pamatyti Dievą Jo kūrinyje, sugebėsime Jį atpažinti ir Eucharistijoje. Joje Jėzus yra ne tik matomas, bet ir juntamas, atiduodantis save mums, idant pamaitinti Jo Kūnu, įgytume Jo dieviškos meilės. Jėzus pasiliko pasaulyje, kad gydytų nuodėmės sužeistą mūsų protą, kad įveiktų mūsų širdies kietumą. Eucharistijoje dangus nusileidžia į žemę, kad mes neprisirištume prie jos ir nepamirštume savo galutinio tikslo – amžinosios Tėvynės danguje. Kalėdų Kūdikis, Kristus Mokytojas, Gerasis Ganytojas, kuris už savuosius atiduoda gyvybę, pasilieka trapiuose duonos ir vyno pavidaluose, idant stiprintų mus kelyje į amžinybę. Kaip kviečių grūdai sumalami girnomis, taip Jėzaus Kūnas žmogaus rankomis nukryžiuotas, tampa mums meilės Duona. Jėzus žmogaus smurtą paverčia meilės dovana, kurią atiduoda žmogui. Tai esminis perkeitimas, kurio taip labai šiandien reikia pasauliui. Meilė yra stipresnė už neapykantą, net už pačią mirtį. Dievo meilė surado būdų, kaip nuolat likti su mumis regimu ir juntamu būdu. Jis laukia kiekvieno, kuris, atsisakęs nuodėmės ir nuvalęs atgaila savo sąžinę, ateina prie Viešpaties Eucharistijos stalo.
Taigi – ar norime pamatyti Jėzų? Jei taip, nebijokime suklupti šventųjų Mišių metu ant kelių ir Jį pagarbinti. Ištieskime savo ranką šalia mūsų gyvenantiems broliams ir sesėms, kurie laukia ne vien kalėdinių sveikinimų, bet ir mūsų meilės bei gailestingumo. Priimkime eucharistinį Jėzų į savo širdis, kad drauge su Juo galėtume perkeisti pasaulį, atnešti daugiau šviesos ir gėrio, džiaugsmo ir laimės.
Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! (Lk 12, 49), – sako Jėzus. Sutikę Jėzų ir Jį atpažinę įžiebsime ir šių dienų pasaulyje ugnį, kuri nušvies nedorybių sutemas ir atneš naują viltį ir naują džiaugsmą. To iš visos širdies linkiu Jums šventose Kalėdose.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas