Brangūs Broliai ir Seserys,
Sausio tryliktoji giliai įsirėžusi į kiekvieno lietuvio atmintį. Kasmet vis iš naujo ir iš naujo prisimename tuos svarbius mūsų tautai įvykius, su jauduliu žvelgiame į jau istoriniais tapusius televizijos kadrus, kuriuose šmėkščioja įtūžę kareiviai, užsimoję ant beginklio žmogaus, išdrįsusio pastoti jiems kelią; matome bejausmę karinę techniką, bandančią sutriuškinti viltį; matome minią žmonių, įveikusių baimę ir su nuoširdžiu tikėjimu kartojančių maldos žodžius…. Kautynių lauke susitiko pyktis, neapykanta, mirtis ir laisvės troškimas, tikėjimas bei malda. Keista tai kova! Dar keistesnė atrodė pergalė.
Ar jums neatrodo keista, kad po penkias dešimtis metų trukusio ateistinio auklėjimo, po nuožmaus tikėjimo persekiojimo, prie parlamento susirinkusi žmonių minia garsiai kalba rožinį? Kodėl sunkių išbandymų metu, pajutę savo bejėgiškumą destruktyvaus blogio akivaizdoje, mes kreipiame akis į Dangų?
Žmogus, nors ir labai savimi pasitikintis, suvokia, kad žemėje jis nėra visagalis. Pamatyti savo silpnumo ribas – arba netekti vilties, arba atsigręžti į Dievą, kuris siūlo žmogui savo meilę ir bičiulystę. Dar daugiau, – Jis pats, tapęs žmogumi, atėjo į žemę, kad išmokytų žmogų mylėti. Tačiau žmogus taip dažnai meilei aklas ir kurčias Kristų persekioja, kankina, galiausiai nužudo, kaip taikliai išsireiškia prancūzų rašytojas Francois Mauriac: „Jėzus supranta, kad bėga tiesiai į prapultį, vejamas užsispyrusių kunigų, paikų įstatymo mokytojų, vejamas jų aklumo, jų įsikinkymo į siaurą Įstatymo žodžių prasmę, skambinant Įstatymo raide! Ir jie Dievo Avinėlį sumaišo su Belzebubu, kurio vardas reiškia musių arba mėšlyno dievą!”.
Ir vis dėlto, nežiūrint žmonių nesupratimo ir jų klastos, Jėzus šios dienos Evangelijoje, sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! /…? Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.” (Jn 15,9).
Ar girdi šiuos Kristaus žodžius šių dienų žmogus? Ar mokame atskirti gėrį ir blogį? Jau minėtas prancūzų rašytojas Mauriac sako: „Kai sąžinė apverčiama aukštyn kojomis, teigiama, kad blogis yra gėris, – štai nusižengimas, kuris nebus atleistas, jeigu jį padarys žmogus, nušviestas tikėjimo šviesos ir žinąs, kad blogis yra gyva būtybė ir Gėris yra gyva būtybė; jeigu randa malonumo dviprasmėje šventvagystėje, savo paties gyvenime Kristaus vaidmenį atiduoda šėtonui, išveja Kristų kaip pagundą, o atvirkščiai, garbina netyrą dvasią, sąmoningai jai atveria širdį ir sutinka, kad ji džiugintų” p.113).
Brangieji, pažvelkime į savo sąžines! Ar tai, kas įvyko prieš 13 metų sausio 13 dieną, ar tai, kas vyksta šiandien mūsų tarpe, – nėra tragiškas iškreiptos žmogaus sąžinės nuopuolis? Žmogaus panašumas į Dievą atsispindi jo sąžinėje. Į kokį dievą mes esame panašūs? Tiesa pažįstama „iš vaisių”, – moko mus Šventasis Raštas. Kokius vaisius neša mūsų darbai, mūsų žodžiai, mūsų gyvenimas? Ar jie neša palaimą, džiaugsmą, gerumą, taiką? Ar jie sėja pyktį, nepasitikėjimą, kaltinimus, melą, vaidus… Jeigu dar sugebėtume teisingai atsakyti į šį klausimą, suprastume, ar mes esame Dievo draugai, garbiname Tikrąjį Dievą, ar mes esame šėtono vergai ir jo neapykantos įrankiai.
Kančia ir Nekaltojo auka yra be galo brangi kaina, kuria Dievas siūlo mums atsigręžti į jo gailestingąją Meilę. Dievas nė vieno nenori pasmerkti. Jis atėjo mūsų gelbėti, dovanoti mums savo Gailestingumą. Tačiau ši dovana gali būti priimta tik nuoširdžiai pažvelgus į savo sąžinę, atpažįstant savo kaltę, trokštant gėrio ir meldžiant tikrosios Dievo Išminties, kuri yra ne žinių ir mokslo bagažas, bet drąsa padeda pamatyti save tokius, kokie esame, drąsa pripažinti savo kaltes ir noras keistis, apsisprendimas kurti gėrį ir kovoti su blogiu.
Vieni mes to niekada neįstengsime padaryti, tačiau Jėzus mums sako: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. /…/ Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs” (Jn 15). Neužmirškime šio ištikimo Draugo!
Viešpats išgirdo žmogaus dejavimus ir atsiuntė savo Sūnų jo gelbėti. Dievas girdėjo mūsų maldas 1991 metų sausio tryliktąją ir dovanojo mums laisvę, – šiandien labiausiai mums trūksta susitaikinimo ir vienybės. Priešiškumo dvasia, kaip baisus slibinas tyko mus praryti. Senoji gyvatė kursto brolį prieš brolį, kaimyną prieš kaimyną, – karas šeimose, bendruomenėse, tautoje veda į susinaikinimą. Tai nė kiek nemažesnė, o gal net didesnė grėsmė, negu svetimos kariuomenės ginklai.
Anuomet uždegti laužai prie parlamento, tyli daina ir šventa giesmė, nuoširdus rūpestis vienu kitais ir visuotinė malda išgelbėjo mūsų Tėvynę. Šiandien uždekime savo širdis Dievo ir artimo meile, melskime Dievą gailestingumo ir pagalbos, kad teisdami blogį, neužmuštume brolio. Išgryninkime savo pačių sąžines nuoširdžia atgaila ir sutelkime jėgas, kurdami meilės civilizaciją savo šeimose ir visuomenėje, kuri remtųsi kertinėmis kolonomis: tikėjimu, viltimi ir meile. Kaip prieš trylika metų, junkimės bendra malda. Kalbėkime rožinį, prašykime Gailestingosios Dievo Motinos užtarimo, maldaukime Dievą praregėjimo ir atsivertimo malonės sau ir visai mūsų tautai. „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18, 20), – sako Kristus, kviesdamas mus bendrai maldai. Prie šio kvietimo prisidedame ir mes, jūsų ganytojai, – imkime į rankas tikėjimo ginklą, – rožinį, kalbėkime jį savo šeimose, bendruomenėse, bažnyčiose. Dar nėra girdėta, kad Dievas apleistų tą, kuris ištikimai Jį myli ir visiškai Juo pasitiki.
Esame liudininkai nuostabaus Dievo stebuklo, kurio metines šiandien minime. Šis stebuklas tepadrąsina mus sutelkti jėgas meilės, gerumo ir maldos kovai prieš blogį. Gėris yra daug stipresnė jėga už bet kokias blogio išmones.
Baigti norėčiau malda, kuria pradėjome šventų Mišių auką:
„Dieve, gailestingumo ir susitaikinimo šaltini! Tu duodi žmonėms ypatingų malonės dienų, kad jie geriau pažintų tave, kaip visų Kūrėją ir Tėvą; padėk mums veikiai paklusti tavo raginimui susitaikinti ir vykdyti tavo norą, kad visa būtų atnaujinta Kristuje”. Amen.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas