Brangūs Broliai ir Seserys,
Šventųjų Mišių auka prisimename Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį, kuris prieš 50 metų žuvo Rusijos Vladimiro kalėjime. 1947-tųjų metų birželio 12-tąją, arkivyskupas kalbėjo: „Melskitės už tuos, kurie mane išveda. Gyvas į Lietuvą nebegrįšiu“. Šie paskutiniai mus pasiekę Vilniaus Ganytojo žodžiai atskleidžia krikščionio, vyskupo ir žmogaus didybę bei kilnumą, liudija dieviškosios meilės jėgos galią.
Istorinės arkivyskupo gyvenimo aplinkybės buvo skaudžios ir prieštaringos. Nualintas kraštas, išardyti namų židiniai, neaiški ateitis vertė žmones būti atsargiais ir nepatikliais, neryžtingais ir abejojančiais. Priešingai, anuomet skambėję Vyskupo žodžiai rodė aiškią kryptį:
„Vardan tikėjimo, kurį daugelis išpažįstame, prašome visų jūsų didesnio sąmoningumo ir aiškumo tiek viešoje, tiek ir privačioje laikysenoje.
Tautos reikalų tegul niekad neužstos asmeniški interesai.
Naujai Lietuvai reikalingos visos mūsų jėgos ir pasišventimas. Būkite verti ilgai lauktos istorinės valandos“.
Argi neatrodo, kad šie prieš pusšimtį metų pasakyti Arkivyskupo žodžiai yra skirti ir mums? Ką jie reiškia? Kodėl jie neprarado savo aktualumo ir jėgos? Šiuos žodžius sustiprino Arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo liudijimas. Jis įrodė, kad sąmoningo tikėjimo ir pasiaukojimo kelias yra vienintelis kelias, kuriuo eidamas žmogus, krikščionis, kunigas ar pasaulietis gali atlikti savojo gyvenimo užduotį.
Tikėjimo sąmoningumas leidžia žmogui suvokti – jo gyvenimo kelionė žemėje tėra trumpa akimirka, kurią dovanojo Kūrėjas, kad žmogus galėtų atlikti tik jam vienam skirtą užduotį. Tikėjimas – tai ne jausminis malonumas. Šiandien dažnai girdime: „tikėjimas man reikalingas, kad patirčiau ramybę, atsipalaiduočiau nuo įtampos, gaučiau paguodos…“ Tai terapinė, iškreipta krikščionybės samprata, kuri neturi nieko bendra su Apreiškimo tiesa.
Kristus sako: “Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas” (Mt 10, 22). Ar daug šiandien yra krikščionių, kurie išdrįsta gyventi Evangelija, gyventi šiomis jos eilutėmis?
Kaip tik todėl Arkivyskupo Reinio gyvenimas mums šiandien byloja taip įtikinamai. Jis akivaizdžiai rodo, kad Arkivyskupo Credo nebuvo paremtas žemiškojo gyvenimo patogumu, karjera ar žmonių nuomone. Jis išdrįso tapti „prieštaravimo ženklu“, atsistoti šalia Kristaus, dariusio gera net ir tiems, kurie jį nukryžiavo.
Būtent tvirtas tikėjimas įgalino Arkivyskupą raginti, kad tautos reikalų neužgožtų asmeniški interesai. Jis kvietė politikus, intelektualus, jaunimą ugdyti savyje gėrio ir grožio suvokimą, mokė gyventi tiesa, sąžiningumu, pareigingumu. Šias dovanas jis kvietė atiduoti tautos labui. Atkūręs Vilniaus kunigų seminariją, Arkivyskupas kvietė klierikus sugrįžti į Vilnių, kur jų laukė daug sunkesnės ir nedėkingesnės sielovadinės sąlygos. Kreipdamasis į Kauno kunigų seminarijoje studijuojančius Vilniaus arkivyskupijos klierikus, Ganytojas kalbėjo: „Negi jūs, jauni stiprūs žmonės, neturite noro ir poreikio save paskirti Lietuvai?“.
Man nereikia jums įrodinėti šių žodžių šiandienės svarbos. Tikiu, kad ir dabar Lietuvoje yra žmonių, kuriems tautos ir Tėvynės likimas svarbesnis už jų asmeninius interesus. Tačiau, mano galva, mūsų didžioji problema yra vienybės stoka. Prisimenu vaikystėje girdėtą pasaką, kai mirštantis šeimos tėvas pakvietė savo suaugusius sūnus ir kiekvienam iš jų davė surištą šluotą prašydamas ją perlaužti. Nė vienas neįstengė to padaryti. Tuomet tėvas paprašė išrišti šluotą ir sūnūs lengvai sulaužė pavienius žabus. Išmintingas tėvas tuo norėjo pasakyti savo vaikams, kad jų jėga glūdi vienybėje.
Ar nepamiršome šios svarbios tiesos? Ilgi nelaisvės ir persekiojimų metai paliko neišdildomus nepasitikėjimo kitais, užsisklendimo savyje pėdsakus. Šiuos blogus įpročius mes nesąmoningai perduodame jaunimui.
1945 metais, pasibaigus karui, arkivyskupas Reinys kvietė žmones nelaimių akivaizdoje neužmiršti Dievo, būti vieningiems bei padėti vieni kitiems. Jis nenuilstamai ragino tiesoje ir teisybėje darbuotis Tėvynės labui.
Būtent tiesa yra mūsų vienybės pamatas. Ne tik vienybės, bet ir laisvės, nes Evangelijoje skaitome: „Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Tikroji tiesa nėra tam tikrų žmogaus veiksmų interpretavimas ir nuteisimas. Tikroji tiesa visada mato daugiau, negu tik žmogaus nuopuolius, klaidas ar nuodėmes – ji mato ir ieško būdų, kaip pakelti, padėti, sustiprinti. Tai nereiškia, kad mes giname blogį. Krikščionių tikėjimas sako labai aiškiai: smerk nuodėmę ir mylėk nusidėjėlį. Tik tokia tiesa kuria vienybę ir padeda išsikapstyti iš mūsų paklydimų.
Dievo gailestingumas lėmė žmogaus istoriją žemėje. Jis atidavė save, kad mes gyventume. Tai Dievo tiesos logika. Todėl Dievas turi teisę ir šiandien sakyti savo mokiniams: „ko jūs tokie bailūs, mažatikiai“ (Mt 8, 26).
Lietuvai reikalingos visos mūsų jėgos ir pasišventimas, – sakė Arkivyskupas Mečislovas. Jis turėjo teisę tai sakyti, nes pats buvo nubaustas „už tėvynės išdavimą“. Neužtenka vien gražiai kalbėti apie Tėvynės meilę. Tik aukos, kasdienio atsidavimo, sąžiningo darbo ir pasišventimo dėka turėsime laisvą Tėvynę, kurioje kiekvienas žmogus jausis esantis savo namuose. Tą kasdienę auką kiekvienas turime sudėti pagal savo pašaukimą: dvasininkai – sielovados, o pasauliečiai – šeimos, atsakingos profesinės, visuomeninės bei politinės veiklos srityse.
Tai mums primena Arkivyskupo Mečislovo Reinio ir daugelio kitų mūsų tautos vyrų bei moterų pavyzdys. Pavyzdys tų, kurie išdrįso atsisakyti trumpalaikio asmeniško patogumo, idant skirtų savo gyvenimą amžiniems dalykams.
Dar kartą įsiklausykime į Arkivyskupo Reinio žodžius, kurie tokie šiandieniški:
„Po daugelio prievartinės politinės apatijos metų, teima valstybės ir tautos likimo valdžią į savo rankas tie, kurie remiasi tikėjimu ir veikia įkvėpti Dievo bei artimo meile“.
Tesuteikia mums drąsos ir ryžto Arkivyskupo gyvenimas bei žodžiai rinktis tikrąjį krikščionio kelią, kuris šio gyvenimo užduotį perkeičia į amžinybės garbę ir laimę.
Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS
Vilniaus arkivyskupas metropolitas